tokyo, lsd, extasy
"Aš rašau naktimis, nes naktimis geriau rašosi" © G&G.
Visą vakarą sėdim su Diary of Dreams besimokydami vektorinę algebrą ir analizinę geometriją. Mama uždavė retorinį klausimą: "o tu žinai nuo ko žmonės išprotėja"?
Kai visiškai išprotėsiu, gal sutiksių pasaulį, tada jo paklausiu ar aš jam reikalinga. Kolkas pasaulis tik chaotiškai mirksi savo lemputėm, siunčia elektromagnetinį triukšmą, dūmų kamuolius ir rūgštų lietų. O dabar tik vaiduokliai stovi man už nugaros šmėkščiodami savo šešėlių kūnais. Kartais įlenda man į ausį ir ją kutena. Būna, įlenda ir į smegenis, ropinėja vingiais ir perjunginėja neuronus.
Bet vėjas buvo stipresnis ir nunešė vaiduoklius už horizonto, virš šėlstančių jūrų, kur skęsta laivai. Virš beribių miškų ir snieguotų kalnų viršūnių. Virš pelkių, tyrų, dykumų ir derlingų pievų. Virš taigos ir tundros. O taip, virš taigos. Neaukštai, vos pora metrų virš žalių eglių skarų. Ten, kur per visą vasarą pražysta vos penkios ramunėlės. Kiekvienais metais toks pačios penkios. Nė viena daugiau ir nė viena mažiau. Kasmet...
O dabar rimtai. Lengva kalbėt nebylio vardu, bet gal ir nuo savęs bent žodį tarkim, ką?
Wirst du mich nie verstehen?
Wirst du denn nie verstehen?
Hast du noch nie gesehen...
Wie meine augen glitzern?