kthxbye

identiteto pametimo atveju labai padeda nuotraukų ar kokių kitų prisiminimų ženklų tyrinėjimas. kadangi "dabartis ir praeitis klastojama ir pasitikėti galime tik atmintim", gal grįžimo praeitin procesas kiek palengvins dualumo naštą. man asmeniškai dar padeda ilga izoliacija, bet šis būdas gana pavojingas, nes paskui gresia dezintegracija, kai vis tik suvokiu esanti aš, o ne milla, studentė, sesuo ar dar koks vaidmuo. kita vertus, kas tuomet ta aš?
štai ir minėta neganda.

na va, aš iki šiol taip ir nežinojau, kas gi ta "aš". o, pasirodo, milla.

dabar dar kilo mintis, kad, galbūt, nebėra nuo ko slėptis po tapatybėm ir galima apjungti visų tapatybių gerasias savybes.

dėl pasitikėjimo praeitim noriu paprieštarauti. praeitį taip pat galima sėkmingai klastoti. keista, kad apie tai prakalbai, nes pirmoje pastraipoje aprašomas praeities prisiminimas yra klastotė. nebuvo jokio sniego, aš jį tiesiog sugalvojau. ta prasme sugalvojau ne rašydama, bet anksčiau, dieną. žiūrėjau pro langą ir galvojau, kaip smagu būtų, jei imtų ir va dabar pasnigtų. galvodama šia mintį prisiminiau vakar vakarą. apjungiau šias idėjas ir, vuolia, - vakar snigo. likusią dienos dalį pati šventai tuo tikėjau, o grįžusi namo užrašiau.

toks gražių reiškinių kruopelyčių išknaibymas, mano nuomone, sukuria dailų spalvingą kilimą, kuris suaustas nešildo ir podraug nesaugo nieko tikra. slėptis po tapatybėm - teisingai, negerai, bet kurti naują iš esamų dar blogiau. "kopijų kopijos kopija".geriau grįžk į tą, kuri buvo visų tapatybių ištaka, toji tikriausia.
praeities klastojimą taip pat paminėjau, o prakalbau apie pasitikėjimą prisiminimais, kaip įvykių realijų ir interpretacijų nuosedom.nemodifikuojamom ir nepasiekiamom niekam kitam, tik tau.
sniegas buvo klastotė? :( visos to vaizdo pašiauštos gražios mintys apie prie upės (Nėries? Temzės? Nilo?) stypsantį išsižiojusi žmogų ir išbujoję vaizduotėje kadrai apie neaprėpiamą pasaulį ir kontrastingą žmogaus dydį susigėdę kiūtina šalin. o gaila.

tai, kad nėra tos tikrosios tapatybės. jos niekada ir nebuvo. visos jos yra dalis manęs (o kas ta "manęs"?). dabar galbūt vyksta skilusių tapatybių susijungimas.

jeigu tavo prisiminimų negali modifikuoti kiti žmonės, tai tavo pačios demonai jas sėkmingai modifikuoja. gal tiesiog jų nepastebi. pabandyk prisimint kokį nors kažkada sukrėtusį įvykį. vienu metu jį prisiminei kaip kažką baisais, vėliau kaip pamoką, o dabar kaip gražų prisiminimą. nebūtinai tokie prisiminimai ir nebūtinai tokiu eiliškumu, bet laikui bėgant prisiminimai kinta. o prisiminimus keičia kiekvieno asmeniniai demonai.

o kodėl jie turi kiūtinti? tai juk taip gražu. pasivyk juos ir pasikviesk sugrįžti. koks skirtumas tikra tai ar ne. tu juk iš pradžių patikėjai tuo, net įsijautei į šią pasaką. negi dabar dėl kažkokio nereikšmingo faktelio, kad tai netikra mesi lauk tokias gražias mintis? kai buvau maža, tikėjau pasakom, kurias skaitydavo mama. kai paūgėjau ir supratau, kad jos kažkieno pramanytos, pradėjau tikėti dar labiau. jei jau netikėti pasakom, tai reikštų ir neskaityti knygų, nepiešti piešinių, nerinkti kaštonų, nedaryti betko, kas smagu. ir apskritai, nieko tikro nėra. jei jau taip, tai kaip tau faktas, kad daiktai neturi spalvų, o tik atspindi šviesą. negi dabar neberinksi geltonų klevo lapų?

geriau einam prie neries sniego fantazuot. galėsim prifantazuot didelę kruvą ir paskui pasimėtyt gniūžtėm.

jeigu atsirastų daugiau norinčių, galim ir visą menamo sniego karą surengti!

netikrumas - tai ne smulkmena, ne nereikšmingas faktelis. man - visose srityse. nes pasakos griūna ir štai kaip skaudu paskui būna.o tikrų dalykų tikrai yra. arba gal tokių, kurie kaip fotofiltrai apšviečia įvykius tikresne šviesa, nei plika akim kad matoma.nežinau...eisiu migti geriau.labos.

kas tu?

aš (Merė Raili) ar aš (aš)?

draugai, bet vienas menamas pasaulis savo menamumu yra tikresnis uz penkis "realius". ir taip ne tik poststruktūalizme, bet ir šį vakarą:)