-5
Minus penki yra labai klastinga oro temperatūrą: su žieminiais batais per karšta, o su vasariniai peršalta, su žiemine striuke varva prakaitas, o su vasarine kažkodėl kalena dantys. Šįryt apsivilkau vasarinę (ištikrųjų kasgi vasarą vaikšto su striukėm, ten rudeninė/pavasarinė), t.y. rudeninę striukę ir apsiaviau vasarinius (bet aš juos dėviu nuo pavasario iki vėlyvo rudes ar dar ilgiau) batus. Baisiai sušalau. Kioske pirkau pora vokų ir pora markučių. Parašiau vieną laišką, antrą rašysiu turbūt rytoj. Na, gal tiksliau būtų šiandien. Ar rytoj? Padažnėjus atvejams, kuomet tenka spręsti ar dabar yra šiandien, ar rytoj, vis rimčiau galvoju apie laiko, kuriuo naudosiuosi manifestaciją. Apie laiko juostas ir žymėjimą jau rašiau. Na, kaip ten bus pamatysim ateity, neklyskim į lankas. Grįžau namo, užrašiau adresą ant voko, paseiliojau, priklijavau markutę ir t.t.
Vakar labai užsinorėjau paskaityti knygą. Nors namie jų yra nemažai, bet žinojau, kad tos, kurią noriu skaityti - nėra. Turėjau kelis variantus. Vis galvojau apie tas knygas, visą vakarą vaiksčiojau iš kampo į kampą ir neradau ramybės. Nusprendžiau, kad ryte važiuosiu į biblioteką. Atėjo rytas, susigooglinau adresą - Vivulskio kažkiek. Susiradau maps.lt ir palikau žemėlapio gabalėlį praktiškai neesamai regimajai atminčiai. Prieš tai nulėkiau iki poliklinikos ir nusipirkau vokų su markutėm, apie kurias jau rašiau. Grįžau visa sušalusi į ragą. Nusimečiau vasar... rudeninę striukę ir įsisukau į pūkinę. Nulėkiau į stotelę, kur iš kart atvažiavo autobusas. Nuvažiavau iki Žaliojo tilto. Žaliojo tilto stotelė pradeda užimti strategines pozicijas šalia Tauragnų. Šios dvi stotelės yra esminės Vilniuje. Iš jų tiesioginiais reisais galima patekti praktiškai į bet kurią Vilniaus vietą, o pastarosios stūgso viešojo transporto arterijoje - Kalvarijų gatvėje.
Žaliojo tilto stotelėje patrypčiojau, mat batų į žieminius nepasikeičiau ir įšokau į dešimtą troleibusą. Pervažiavau upę ir užvažiavau į kalną. Važiuodama per langą žvalgiausi geltonųjų Lietuvos pašto dėžučių. Mačiau dvi. Pastarųjų beieškant kilo klausimas: kaip surenkami laiškai iš jų? Ar centralizuotai, ar kiekvienas paštas surenka iš savo rajono? Užvažiavau ant taurakalnio ir išlipau. Snigo ir pūtė vėjas. Snaigės lakstė spiečiais ir sūkuriavo, panašiai kaip varnos skraidančios aukštutiniuose atmosferos sluoksniuose virš centro, tiesa, nesūkuriuodamos. Ėjau link gėlių turgelio žinomo "Basanavičiaus turgelio" vardu, kilusiuo nuo gatvės, kuriuose stovi. Priešais gėlių turgelį ant aukšto postamento stovi paminklas kažkam. Nebepamenu kam, kažkada skaičiau postamente įmūrytą žalvarinę lentą. Kartais ne ugnegiasių globėjui, koks ten jo vardas?.. Mano atmintis...
Už gėlių turgelio pasukau į kairę, į Muitinės gatvę. Na taip, gatvė, pasak baltų lentelių prikaltų ant namų - "Muitinės g.", tačiau ta vadinamoji gatvė iš tikrųjų yra akligatvis. Lietuvos paštas akligatvius žymi "akl.". Žinokit, jei siųsit atviruką draugui, gyvenančiam akligatvyje. Dabar mastau koks turėtų būti gyvenimas akligatvyje. Aš juk pati gyvenu akligatvyje. Nors ne, mano akligatvis yra normalios gatvės atšaka, kažkoks užutekis ar apendiksas, kuriame bet kuriuo atveju kažkas užsistovi ir pūva, nors aš čia gyvendama nesijaučiu pūnanti.
Eidama Muitinės gatve mačiau pora bomžų pajuodusiais veidais, pora senstelėjusių darbininkų (spėju tekintojai arba suvirintojai) bei tris neaiškaus amžiaus ir neaiškios profesijos atstovus, kurie pasuko kažkur. Iš tikrųjų gal nereiktų apie žmonių profesiją spręsti iš išvaizdos, o tuo labiau iš nugaros, nes juo mačiau tik iš nugaros. Muitinės gatvės gale atsidūriau statmenai į kitą gatvę. Nežinojau kokią, ant priešis stovinčio namo nebuvo jokios lentelės. Pasukau į kairę. Intuityviai. Pamačiu lentelę "Vivulskio g.". Valio, man čia ir reikėjo, nors įsivaizdavau šią gatvė esant kitur. Priėjusi to namo ant kurio kabėjo lentelė su gatvės pavadinimu pamačiau iškabą: "Vilniaus miesto... bibliotekos... Naujamiesčio filialas". Kaip tik čia man ir reikia.
Durys medinės, dažytos tamsiai pilkai oranžine spalva. Užeinu. Tamsi laiptinė, masyvūs laiptai. Na žinot, Naujamiestis juk. Nedrasiai pakylu į antrą aukštą, kairėje Kiek naujoviškesnės, bet pakankamai senos ir paklerusios durys, ant jų tokia pat iškaba. Nusimaunu pirštines ir įeinu. Nemažas kambrys užstatytas knygų lentynomis. Dvi mergaitės varto, o kažkokia teta pasilenkusi ieško knygos. Kampe sėdi bibliotekininkė. Vidutinio amžiaus moteriškė tamsiai violetiniais plaukais ir tokios pat spalvos švarku. Pasisveikinu aš, pasisveikina ji, pasakau, kad aš čia pirmą kartą ir norėčiau užsiregistruoti. Ji nieko nelaukusi spėja: "atėjai su mokyklai reikalingų knygų sąrašu"? Sakau: "Ne". Ji dar kažką bandė spėti, bet neatspėjo. Netipinė klientė buvau. Pasiteiravo kokios knygos reikia ir pradėjo pildyti skaitytojo korelę. Atsakiau, klausia gal dar kokių norėsiu. Sakau, kad ne. Nežinau ar laiko joms visoms turėsiu. Ji pakyla ir eina ieškoti mano norimos knygos. Pačiam toliausiam kampe prie "Užsienio rašytojų literatūros" iš apatinės lentynos ištraukia knygą. Grįžtam prie jos stalo. Baigia užpildyti kortelę, aš pasirašau. O bibliotekoje jokių barkodų, senas geras analoginis feis kontrolas ir tas tikras knygų kvapas, kurio nebėra eurobibliotekose. Esu sužavėta. Tuo tarpu knygas išsirinkusi teta sako: "Lolita!", padaro trumpa pauzę, "Lolitą reikia skaityti rusiškai". Sakau "nemoku", o ji atšauna "gėda". Sakau "žinau" ir mintyse išlemenu "juk per tris metus mokykloje galėjau pramokti". Tiesą pasakius šiek tiek moku. Reiktų tik praktika užsiimti. Padėkoju už knygas, palinkim vieni kitiems gerų švenčių ir aš išeinu.
Išeinu su šypsena iki ausų. Tokia gera atmosfera ten, viskas taip tikra: girgždančios grindys, tikros knygų lentynos ir tikras knygų kvapas, tikra bibliotekininkė, tikra teta skaitytoja. Lauke vėl tas pats žvarbus skruostus gairinantis vėjas, bet man jis nė motais. Ant gerų emocijų skrendu it ant sparnų. Pereinu gatvę ir mano kelyje atsiduria geltonoji pašto dėžutė. Valio, nereikės klaidžioti jos beiškant, ji pati mane surado. Įmetu voką.
