ares

miškas aptrauktas tinklu, ir prisidegus cigaretę tenka pastovėti nes tamsa greitai plinta.
paskui dar ir dar ir dar ir nugara į šiltas plytas. Ir eini, bet atrodo kad stovi. Atrodo galvoji bet sprendimų nėra.
kažkodėl žmonėm sunku išsiristi, o paukščiams lengva. iš atminties išstlysta užvakarykštis purvinai raudonas dangus. kažkas atėjo, išėjo.
galima ir sąrašą daryt, bet jis savęs net nepateisins, koks čia sąrašas su vienu punktu?
o sapnai keisti, gal kad baigiasi pirmi metai kai pradėjau sapnuot.
reikia veiklos, šiandien skaičiuosim rato kampus ir smėlio smiltis tavo plaukuose.
Ir jei kas jum sakys kad ši diena apsiniaukusi, atšaukit drąsiai jam, kad netiesa. saulė buvo lygiai nuo 5:55 iki 6:10. ji tiesiog labai drovi. ji nesidalina savo šviesa, nes gal mes ja užgavom. o gal bijo likti nesuprasta? ne, dalintis galima visada.

Posted by at 7:48 | Permalink

šiandien truputi tvarkomės aplink laikmenose ir visame kame. įdomių dalykų atsiranda.



kažkaip net keista išsimėžus šūda, tik kad taip būtų lengva iš visur.
kažklada juokavom, dabar tai visiškai šūdinai realu.

ir niekaip tai nedingsta, tik stiprėja, geometriškai, nebežinau kas bus toliau, kai bačkos sienos nebeatlaikys. kuo ilgiau nematau, tuo labiau viskas išsipučia, gerai kad vis dar galiu išgirsti balsą.

sėdime sau ir laupomes odą nuo nugaros.

Posted by at 22:04 | Permalink

ir keisčiausi sapanai sapnuojasi nulužus trumpam po dviejų bemiegių parų. tokie net įdomūs. kažkaip galia klausytis kad čia buvo kažkas smagaus, o aš tuo metu sėdėjau ir žiūrėjau kaip stiklas ryja baltas kelio juosteles. blogiausia kad visa tai už nieką. ir žmonės begalo keisti, jiem atrodo kad pagarba tam ko nesupranti visiškai nieko verta. reikia juoktis iš visko kas kitaip. kogero ir tai savisauga.
trečia para jau su trupučiu miego ir pabudus staigus klausimas, įdomu kaip ji atrodytų dainuodama bliuzą vaikui. mūsų.

Posted by at 8:53 | Permalink

šyvakar prisigasdinau save ir labai tada smagu čiupti du ratus ir lekt koridoriais. kažkieno nesuprastas statinys visgi atneša prasmės.
kodėl jei sugebu paniekinti gyvenimą negaliu pamiršt tavęs?
nejaugi taip bijai skristi, kad šitaip prisitvirtinai prie žemės, ne vistiek pakelsiu ir išmesiu į orą, rūkus ir debesis.
na žinoma jau karta išmetė, tik pagaut nesugebėjo, bijai žinau.
ačių kad neatidavei supynių.irpagautjėgųužteks. žudyk žmogau, žudyk jei nori. nors tu sutvėrei ne tau tai numarint.

Posted by at 0:56 | Permalink

kas man atsakys už nekokybiškus gobtuvus? kodėl per retus jo dygsnius dar iš tolo matosi ešafotas?
balsas, na kur gi jis?
inirtingai malam kojomis ir kišim galvą liūtui į nasrus. bijau, kodėl? gi pats toks esu. todėl ir bijau, pavojus tikras.
o pakelis vis gąsdina "... sukelia širdies ligas" meluoji niekše, gydo.
kaip i beprotį, "tau juokinga?" taip žinoma.
o jei visi vienodi ir labai negyvi.
uždengiam dangtį.
na tai iki ryt.

Posted by at 21:40 | Permalink

ehei sveikas niekingai mažas žmogau. Taip į tave kreipiuosi, tu tu. net verkti nebegaliu. jaučiu kad noriu, tikrai noriu verkt, kad viskas ištekėtų, o nebegalu tik juokuosi savo idijotišku juoku. gal po truputi iškrapštom viską iš vidaus , gal bus geriau. o kam, kodėl turėtu būt geriau kodėl? įdomu ko vertas gyvenimas jei nebūtų jame taves? tiap psichologija. save, kitus suprast. matai, ta maza taškelį, jio va ta, priešais. tas taškelis tave myli. o kur pasaulio kraštas? jau amžius kaip įrodinėjam jog jo nėra, bet taškas egzistuoja.
tu juk nedavei man progos rašyt tau to. ar atspėtum ką aš noriu tau rašyt, kalbėt ir duot. niekada. o ir nereikia. visada galima būti ir padėti, bet niekada kai reikia tau pačiam. Kodėl taip neišiena verkti. O matai, visada galvojau kad reikia stipraus ir pasitiknčio visada slėpiau savo baimes ir dvejones, norėjau būti tas, tas ramstis, ta pagalba. tokiu ir likau, liksiu. o i žodžius neįsiklausiau, kad nori mažo ir nori juo rūpintis. Ar galima taip jau gailėtis savo progų? juk turėjau jų, bet bijojau, tiesiog bijojau pasakyt išeinam, tiesiog dabar va čia. dingstam. Na kam tu sakai "aš nežinau"? kodėl kai pasakau "čia myliu tiktai aš" tu sakai jog nežinau. gerai kad po velniu jau nebedauk, jau ryta reikia pastangų išlipt iš lovos, judėt, galvot. gerai kad greitai jau neblipsiu. matai visai įdomu taip. na ne vistiek aš visada turėsiu vieną gražų, viena į priekį pasiruošes. dar keturias dienas palauk. kad pajudėti jėgų man suteikia tik tavo veidas. kam reikia prikelti lavoną? ištraukt iš šaldytuvo, sušildyt ir paleisti eiti. tiesiai, i priekį kur kojos veda. ai nebereiks jau traukt revolverio iš stalčiaus, tik peilį pasiimt kai šoksiu. virves nupjaut. baisu, kaip mažas vaikas, ką negali suprast? negali priimt ir susitaikyt? atrodo viskas ka darai teisinga. kryptis kuria eini gera. bet nematai po kojom sninga. ir akmenys į kelią sminga. gali skaičiuot žingsnius, ritminga? atspėti posūkius, prasminga? bet negali pasiekt. niekinga. sena istorija kai iš tamsos jis pamato tą kuri turi, yra ir švyti. ir kas toliau? taspat. gi šitiek prirašyta, o vistiek negali pamatyt kad tau bus lygiai taip kaip ir visada, nes čia niekas nesikeičia, čia viskas taip pat. tiesiog nusipjauk virves ir rytais nebesikelk. gal pagaliau turėsi ko taip trokši? ramybę. na eksperimentatoriai mokslininkai prisižaidėt? kam įsodinot kyborgui smegenis, kam suteikėt jausmus jam. gyvenimą parodėt kam ir meilę. ir sunaikint nedrystat ir saugojat dabar. bet nesuprantat ir valdyt nemokat. na ka ekperimentatorai prisižaidėt? ir vistiek netiki, žianu aš ir pats žaidžiu, žodžių šaradas.

tik reikia rasšyti popieriuje, bet jis baisus, jis neatleidžia klaidų ir neteisybės. dar palaukime truputį, juk vistiek. kovot negalima pasiduot. na kasnors, ar mokate skirybą tai kur kablelis, taškas.

Posted by at 21:18 | Permalink | Comments (1)

kažkaip ji pasirodo visai ne giltinės pavidalu.
viskas kaip versle, įvikis, organizaciniai klausimai po to seks išvados ir gyvenimas vėl eis sava vaga.
jio jau kogero pasiekiau savo taip trokštą lygi, zombio. kuriam visiškai taippat.
nežinau, viskas sutrigubėja taip reikia elgtis taip pats manau kad reiktu ir dar kažkaip jaučiuosi.
visiškai svetimai. labai gražiai paaiškėja žmonės kurių labiausiai svetimi, visgi tai tie trys su kuriais esu bendroj erdvėj kasdien.
taip taip aš nesuprantu jūsų požiūrio, tikėjimo, taip aš negerbiu.
vėl ašaros ir organizacija, apsimestinumas, tikrai? labai jau aiškai matosi kaip žmonės elgiasi prieš ir po. ir nebandyk apie tai kalbėti, tu kuris negerbi nieko.
visgi viskas aplinkui svetima tai kas arčiausiai dabar tuo įsitikinau neabejotinai. Viskas tylomis ir su slaptumo šydu, viskas kartojama.
tik tas veinas žmogus yra su kuriu norėčiau dabar būti, ne neilgai tik pasakyti. žodį.
kad gal visgi nesijauščiau tokiu visišku zombiu.

Posted by at 19:51 | Permalink

kuo daugiau visko reikia sudėti į galvą, tuo daugiau pašaliniu minčių ir apmastymų į ją lenda. kad taip imti ir išjungti viską parai.
smagu, smagu ka ir bepridursi, Fukas su savo srovėm, izo šmizo ir nuostabios betatrono kamersos spiralės. niekaip, vistiek galvoje ūžia ne tas, kas penkias minutes suvokiu jog jau tris ju skaitau tik automatiškai o galvoju visai ką kitą. Štai čia užkliuvam už varčios ir vėl nuo pradžios.

beje svajonės žlunga vos pradėjus jas realizuot, ir dar labiau žlunga pradėjus šalint pirmas kliūtis. net ir tos pačios šlykščiausios ir materealiausios, ne, kaiptik būtent jos.

ta pačia proga įsijunkime šlakelį bliuzo, kad nuotaika netikėtai neimtų gerėti.

Posted by at 23:36 | Permalink

Atsimerkiu bet nieko nematau, perbraukes ranka per akis nusiplėšiu užrištą skarą. Į mane kažkas taikosi, o pats stoviu prie kulkomis suvarpytos sienos. Staiga atsiduriu už nugaros savo budeliui o jis pradeda šaudyti.
Šūvis - už tai kad tikėjai.
Šūvis - už tai kad siekei.
Šūvis - už tai kad suklupai.
Šūvis - už tai kad...
Girdžiu jo lūpomis tyliai varvančius žodžius, bet paskutiniojo neišgirstu, jis staiga atsisuka ir aš atsibundu.
Jeigu tik spėčiau pamatyti jo veidą, bet kad pats pabėgu ir atsitoju už nugaros. kulkos sminga į sieną. Ryt nebebijosiu atsistosiu priešais.

ir diena prasidėjo, jau ketvirta iš eilės, neįgali.

Posted by at 9:14 | Permalink

visą dieną akimis į lubas, žongliruoju cigaretėmis kaip cirko klounas. galvoje vakarykščiai-šiandieniniai vaizdai, ir bandymai išsiaiškint ka jie man reiškia. galvoje neseni poelgiai ir vėl bandymai suprast. galvoje žodžiai ir vėl prasmės jieškojimas, gerai kad bent tiesiai gaila kad peiliu. galvoje tuščia.

reikia laiko? prašom lygtis čia statotės nežinomuosius tik kokio laiko norit?
n=Tvid-Ttikr

už gyvenimą ir tūkstantį jo mirčių.
visgi tobula specialybė - aktorius.
tobulų nėra ir bergždi jieškojimai.

nežiūrėkit į saulę vaikai
akis jūs išdegsit ūmai
ji viena zodiako dulkėm jas prausia
ji viena kalina antimaterinį paukštį

Posted by at 15:26 | Permalink

Dėmesio Dėmesio

Naujos ir nuostabios. Spalvotos ir bespalvės
Ryškios ir blausesnės.
ĮLIUZIJOS
Kiekvienas ras tinkama sau ar savo artimajam.
Specialus baisių įliuziju skyrius kaimynams,
saves besigailintiems nevykėliams ir TAU.

Jis numetė ryšulį ant stalo, apsisuko ant bato kulniuko, kaip visada mėgdavo ir išdidžiai išėjo. Orumas ir savigarba paklusniai nutipeno jam iš paskos. Norėdamas visiškai juos įtikinti jis dar metė keletą sarkastiškų pastabų krupje.

kai visi mokosi aš mėgstu sėdėti
kai visi stengiasi aš sėdžiu
kai visi dirba aš prigulu.
kai visi džiaugiasi pasiektu aš išeinu.
einu per švelniai išdraikytų debesų briaunas, per lyjančio lietaus lašus, išlindus saulei pasivaikštau ir vaivorykšte, žiema mėgstu slystelti snaigės kristalu perimetru. Ir visą laiką kol tik einu rūkau kastyti ir spjaudausi kraujo krešuliais.

Mama, Tėti, ačių kad mane sukūrėt. Norit dabar jūms parodysiu kaip lengva nekesti, skriausti ir naikinti, kaip lengva žudyti.

kai visi bendrauja aš mėgstu išeiti.

tai pirkit visgi bent viena iliuziją, na bent ta už pora centų, iš kampo. paplyšusią. na tą kurioje veikėjai du. tu stengiesi, ir prakaituoji bet kitas visda lenks tave žingsniu ir tau beliks spėlioti kodėl.

šioję dalyje nuskambės be galo be krašo nuoširdus, neregėtas ir negirdėtas autoriaus atsiprašymas už seilėjimąsi, maivymasi, paistalus ir visą kitą velniavą.

štai taip buvo parašyta šiandien ant lifto durų.
o pievose dygsta asiūkliai ir vasara nelaukia šlubių.

Posted by at 23:02 | Permalink

klyst, negalima, jokiu būdu ir niekada.
tu turi būt tas kuris nedaro kalidų, tu turi but.
bet gi bandai būt žmogumi, stengiesi.
kažkas čia nesiriša.
negalima klyst net smulkmenose, nes kitiek jos tokios nėra.
visi jūs tokie, taip o ko reikėtu tikėtis?
daugiau niekada neleisk sau daryti klaidų, jei dar to prireiks.
ir niekda nenorėk kažko pabandyti melu.
kovot negalima pasiduot.
tai kur kablelis? beje jei jau kovoji tai tikrai turi būt geresnis, tik ar sugebi.
tiesa ir tai kad nežinai kas būtu buve jei būtum pasakius, gerai tikiu, nesvarbu kad ir kaip tai matosi.

Posted by at 12:04 | Permalink