ares

kaip iš dainos, pavasarių šimtas
žiedadulkų debesys kyla iš po kojų einant traškančiu miško paklotu
viskas gelsva
taip norėčiau imt ją už rankos ir bėgt per pievaspučiant šiltam vėjui griūt į žolę ir gulėt. žiūrėt į dangų veidą akis.
vakarinis alus, kalbos apie keistenybes ir tai kuo netikim.
dviratis ir vejas i veida, kad ispustu nereikalingas mintis.
praviras langas ir tos jau reikalingos mintys.
vel alus ir miegas iki kito ryto.

gerai kad aš to nematau? viskas kaip veidrodyje atsispindi akyse.
nepastebėjai kad kaip visados klausinėju, tikrai perdaug.
nelaisk man siekti savo. man pačiam baisu. o turėjau nugriūt, aš nežinau, todėl ir klausinėju. aš tik manau ir spėju.
gi neišeina padėt kai blogai abiem, gal keista bet kogero dėl to pat. tada lyg ir kvaila kad blogai. bet galima girdėt, suprast ir vėl tikėt tuo ko noriu. labai, labai. žodžiai vienaip ir žodžiai kitaip.
tikrai nereikia tikėt viskuo kas parašyta. galbut tai vėl tik grafomanija.
pasirodo tikrai galima mažuoju piršteliu ištraukti iš skylės pilnos acto. kodėl sakai kad nemoki skraidyt, jei sugebėjai išmokyt mane. tą kuris dabar vis lipa aukštyn bet paniškai bijo aukščio. bet tu nebijai, tikrai nebijai, tiesiog to nėra. negalima norėti ko nėra, gal vėl paklausti? gal visgi dilema su stabdžiais išsprendžiama.
kiekvienas žingsnis ir žodis pats registruojasi i dvejonių knygą. reikėjo ar ne? daryti/sakyti taip.

Posted by at 22:57 | Permalink

diena
judėjimo, daug.
noras nejudet ir dingt.
baisu, šviesos, viskas greitai su klaidom.
vanduo kurio neymanoma atsigert.
sūrus kiekvienas odos lopynėlis.
uodai, cigaretės, prakaitas.
besidžiaugiantys veidai bei visokeripų stebūkų deklaravimas.
atsakymai tik neapykantos pilnos grimasos ir ironiški šypsniai.
myntis, lipt ant kupolo, ant scenos ir šokt žemyn.
visos salygos tam yra, bet kažkodėl neišdrystu.
naktis.
vėl dvejonės ir mėtymaisi.
ilgai laikytas klausimas, truputis aiškumo ir greitas apsisprendimas.
palengvėjimo jokio.
tuščio kūno nelaikančios kojos ir šiltas betonas.
cigaretės valso žingsniu keičiančios viena kitą.
maža žvaigždė be perstojo sukanti ratus aplink didžiąją, galiausiai didžioji išsiplečia prarydama mažąją, taip jos tampa veinu. tik laukt ilgai.
kojos lužinėja, kritimas į smėlį, rankos į kišenes ir į priekį.
veidas nedingsta, balsas irgi.

Posted by at 23:25 | Permalink

sukaupiam viska ka turim,
ateina nesupratimas,
kodel,
kas tenai geriau , ka tai duod ko neduoda cia?
priekiniai dviracio stipinai ryja kelia.
kai leki greitai net mazas kalniukas ismeta i virsu,
vis nuolatinis klausimas ar stabdyt,
gal uzsideks lempute kai reikes stabdyt?
pralekiu eilin sankryza, kazkaip,
ranka vis nedrasiai siekai stabdziu.
ne dar ne dabar.
atlieku pareiak bet nenorecaiu.
bet negaliu but ten kur noriu.
gi cia ir prasideda tai ka vadinam gyvenimu.
kuo ten geriau nei cia,
per anksti,
per greit?
reik atsilakstyt,
patirt viska.
sutinku.
tikiu kuo noriu, ka pats manau esant tiesa.

Posted by at 23:24 | Permalink | Comments (1)

grožimės grožiu prie kurio negalim prisiliest. bet grožimės, tai grožis.

priglaudžiam galvą prie akmenų, arba prie šaligatvio plytelių.

uodai kanda kojas. jie sukti ir gudrųs.

grožis graužia. du grožiai plius atsiminimai apie geras akimirkas graužia kvadratu.

Posted by at 21:52 | Permalink

į temą su vakariniais pokalbiais iš stalčių gelmių išsitraukiau kažkada senai dėdės dovanota CD. pirma ar antrą mano muzikinį.

jieskojau ne to bet.
skamba.

'm just the shadow of the man I used to be
And it seems like there's no way out of this for me
I used to bring you sunshine
Now all I ever do is bring you down
How would it be if you were standing in my shoes
Can't you see that it's impossible to choose
No there's no making sense of it
Every way I go I have to lose !!!! I have !!!!

sugedusį maistą atiduodam šunim.

esamu momentu esu užverstas klausimais iš minimum penkių frontų plius dar savų keleto. gal kas gali paskolint kokį universalų atsakomyną?
arba parduokit, mokėsiu pirštais.

ir vėl klausimas labai vaizdu pažystamas, ką daro ta mergina be to kad persekioja pelę akim ir mirksi.
http://www.mp3advance.com/newuser_frm.php

Posted by at 20:53 | Permalink | Comments (3)

smaukymasis aplink - tai ką vadinu gyvenimu.
dvejonės ir prakeiksmai - tai ką vadinu jausmais.
tyla - tai ką vadinu bendarvimu.
pyktis - tai ką vadinu juoku.

taip paprasta visą dieną atsukinėti varžtelius, bet taip sunku mokytis.
taip paprasta galvoti apie "kas bus, kas yra, ko nebus" bet taip sunku negalvoti

Posted by at 18:26 | Permalink

dar tik ėjimas nuramina, tik kojos nešančios į priekį ir niekados atgal, gal jos žino.

nežino juk nenoriu bel buti ten, išvietėje juk ten jau begale metu pykina.
juk neturiu teisės skambint ir prašyt vietos šiltai pamiegot, juk ji dabar jo glėby miega.

dar tik ėjimas nuramina. nors nebūtina eiti, bet reikia. juk į priekį.
juk nebūtina gerti, bet atgal.pakelis cigarečių ir tik vienas žingsnis, juk neturi teisės.
juk kaip nesuvokta ir nesuprasta. dar kaip svetima.
grojimas gitara kuri be perstojo krato elektra, ji irgi žino, gi supranta.
vėl skauda ausį tai nieko neskauda daugiau.
kodėl atskinėti į savo klausimus. Ir nesuprasti jų.
juk viskas aišklu ir nuspresta.
juk išmok pagaliau tas kelias pamokas, juk nedaug.
tikrai aš išmoksiu kadanors kalbėti tikrai tada galėsiu pasakyti viską ir gal net suprantamai. tikrtai .
norėti. kas gali buti labiau nesuprantamo. gi nežinai kiek laiko aš jau noriu. to mažo kuriam reikėtu šilumos ir mano kvailo supratimo, bent trumpai. to mažo kuris man visados primintu tave. tada galėčiau žiūrėti į jį.
beprasmiai kvaili stulpeliai gaminasi galvoje. niekada.
aš tikrai kadanors išmoksiu kalbėti.

Posted by at 1:29 | Permalink | Comments (1)

reikia kažkaip susigaudyt savo noruose. sudet viska ir suprast. Dabar vieni jų kirbantys galvoje vis pakiša koją kitiems. Sakau vieną o galvoju kitą. Ir vis nesuprantu, nesigaudau. Mintys ir vyksmai pradėjo pernelyg greitai švytuoti. Viskas lekia o aš nenoriu. noriu but toi vienoi daly sekundės. Tose dvejose minutėse.

Kaip gera kai galima išriedėti iš savo kambario, ypač kad rytais nebedrystu atitraukti užuolaidų.
Dar gera judėti ir žiūrėti, vis iš naujo suvokti jog matai.
Nuostabu kažkuo rūpintis, pasidalinti tuo kas susikaupė ir nenumaldomai lipa į viršų. Priimti dar daugiau. Rūpintis ir atiduoti, matyti ir nujausti kad gera. Numesti į šalį kitus jautimus, viską.
Vistiek trys gijos pinasi ir traukia viena kitą, pakaitom išlysdamos.
Juk taip norisi tiesiog Žmogaus artumo, kažkiek šilumos, dviejų suspaustų rankų, tiesiog tylos ir pirštų galų lytinčių aksominį skruostą.
Netgi nešlykštu rankomis prisiliesti prie metalo, juk paskui saulei šildant nugarą ir tirpdant tepalą nuo rankų rukyti ir žiūrėti į paprastą ir nuostabų, į tokį ramų veidą tokį šiltą ir tokias didelias užmerktas akis. To trūksta to visda trūko, o dabar tas dvi minutes.

Nenumaldomai jaučiant kad tas, būtent tas kurio reikejo, kurio ir trūko. Bet viskas vėl išsibarsto, anksti, nebūna. netau tikrai, juk visai kitoks. ir vėl trys gijos, kuri gi iš jų ta tikroji?
Kolkas tik rankos, šilumos tik supratimo, tik galimybės suprasti ir pažinti, tylos. Kadanors ir aš išmoksiu kalbėti ir gal netgi pasakysiu viską ar bent ka nors.
Juk galima tiek patirti sužinoti ir išbandyti juk galima? pakelti ant rankų arba vaikytis žaibus, pakilti virš rūko arba klausytis griaustinio po vandeniu.

Tik išmokti valdyti save.

"Tu nebesugebi savo gyvenimo susitvarkyt" katik išrėžė motina, įdomu ar kadanors sugebėjau? gal galit man parodyti filmą iš tų dienų.

Posted by at 20:55 | Permalink

smagu po dvieju dienu nebuvimo ir vazinejimo ratais gryžti namo, rasti ant stalo krepšį šviežių dilgėliu ir spėriai pasigaminti iš jų šaltos sriubos su kiaušiniais. smagu.

Posted by at 23:12 | Permalink

po vakarykštės nemiego nakties ir gana žvalios dienos pastebiu kad ir dabar nenoriu miego. kažkaip adaptavausi ir visos nakties miega atstoja valandos nutrukimas diena. užtat nakty galiu sėdėti balkone su knyga, cigarete ir alumi. Šiandien lyja, gerai, gatvėse stebėtinai sumažėjo robotų. Kuo toliau tuo labiau suprantu, kad butinai turiu į savo mažą užkrautą kambarėli iš kurnors atsivilkti dar ir pianiną. tos minutės kurias prisėdu prie vieno ar kito institucijoje nuostabiai teleportuoja. Kuo toliau tuo labiau suprantu, kad pagaliau viskas susitvarko, po truputi bet užtikrintai. Gaila, labai gaila tik kad ji mano jog niekada negalės buti su manim visiškai atvira. Nežinau ar norėsiu/pajėgsiu įtikinėti priešingai.

Posted by at 23:08 | Permalink