rytais
Atsimerkiu bet nieko nematau, perbraukes ranka per akis nusiplėšiu užrištą skarą. Į mane kažkas taikosi, o pats stoviu prie kulkomis suvarpytos sienos. Staiga atsiduriu už nugaros savo budeliui o jis pradeda šaudyti.
Šūvis - už tai kad tikėjai.
Šūvis - už tai kad siekei.
Šūvis - už tai kad suklupai.
Šūvis - už tai kad...
Girdžiu jo lūpomis tyliai varvančius žodžius, bet paskutiniojo neišgirstu, jis staiga atsisuka ir aš atsibundu.
Jeigu tik spėčiau pamatyti jo veidą, bet kad pats pabėgu ir atsitoju už nugaros. kulkos sminga į sieną. Ryt nebebijosiu atsistosiu priešais.
ir diena prasidėjo, jau ketvirta iš eilės, neįgali.