Antanas Guevara

Iš pamąstymų blonknoto.

<...>Kiekvienos pilies geografinė padėtis, kaip ir žmogaus vidinės jausenos vieta erdvėje, turi savų pliusų ir minusų.
Tupėdamas saloje nejauti sąlyčio su aplinkiniu, tave supančiu pasauliu.Jungtis tarp jų - tiltas, tarytum gilesnės žmogaus mintys, bebandančios griauti nežinomybę. Tačiau tiltas atviras ir priešam - beprotybei. Žmogus amžinybėje, kaip pilis saloje gali saugiai egzistuoti nebandydamas perprasti, atrasti jungties su toliais. Jei bando, tampa atviru, kai kuriais atvejais per daug atviru ir tai gali patraukti į pražūtį. Kaip sala ir pilis turi ribas, taip ir žmogus, jo tylėjimas, prieš atsirandant troškimui. Nesustojama ir nekintanti progresija vykti negali. Kai nebelieka vietos pilyje, atveriami jos vartai, kai žmogus neišsitenka savyje, bando atrasti jungtį. Atrodantis saugus - gyvenimas išties rizikingas.

Apie dalykus, kurie nesikartoja.Apie tai, ko niekada nebebus.Apie žodžius, kurie sakomi pabaigoje:

Nes aš nebesiviliu grįžti vėl. Nes žinau aš, kad laikas visada yra laikas, o vieta yra visada tik vieta. Ir tai, kas yra, laiko tik vienas laikas, ir tik viena vieta. Aš džiaugiuosi, kad viskas yra kaip yra ir atsižadu šventojo veido. Atsižadu balso, nes negaliu tikėtis grįžti dar kartą. Ir džiaugiuosi meistraudamas tai, kuo galėčiau džiaugtis. Nes aš nebesiviliu grįžti vėl. Tegu šie žodžiai įtikins - Tai, kas įvyksta, nesikartoja vėl. Ir nuosprendis mums, gal nebus per sunkus.
(T.Eliotas)

Postinta Antanas Guevara at 5:03 PM | Permalink

Mano mintys lygintuvai. Sveikas tikrasis Pasauli. Buvo mergaitė vardu Avada, pavarde Kedavra. Buvo mergaitė vardu Evana, Avana ar dar kažkaip. Jos paskutinio įrašo paveiktas, kaip atsvarą tam niuniuojančiam lyriškam ramiam šlamesiui rašau tai.
Gimiau kroviku, tačiau lyginuosi marškinius. Išsitraukęs medinį šepetį blizginu smailianosius, o kaklaraištį persirišu jau iš vakaro. Velnias, būsiu Juozas - svieto lygintojas.
Ir ką jūs man, tvarkytis neleisit, tarytum suskydę? Mosikuosite rankomis, plakatais, degančiomis chaoso vėliavomis ir nekrikštytais vaikais? Belsite duris su japoniškom(aptakesnėm)buožėm, suši, o sake pilsite iš dangaus? Sunaikinsite visą rytų porno industriją ir vakarų storų šiknų kultą?
Kai būsiu svieto lygintojas, išmoksiu vaikščioti ant rankų, gersiu liepžiedžius, skinsiu tulpes, laistytuvą pasikišęs po pažastim suksiu ratus su pižama aplink snobišką darželį. Darželio ratelio viduryje kasrytą gulinės trys nuogos juodaodės moterys. Jos kaip harpijos raitytis laižydamos savo šviesiais leižuviais viena kitos krūtis ir kaklus, o aš pilsiu laistytuvu vandenį ant jų ir niuniuosiu Williama Ellwooda. Kartais bandysiu masturbuotis nusitraukęs pižamą iki kelių, kaire ranka toliau versdamas žalsvą laistytuvą. Kartais bandysiu patekti į snobišką ratelį ir dantimis kaip pamišęs kramtysiu juodus spenelius.
Mano mintys kaip lygintuvai. Ak, jei aš būčiau svieto lygintojas Juozas.
Sveikinu visus besivalančius su kalendorium užpakalius ir nematančius, kad šiandiena vasaros pirmoji. Šiandiena aš ginsiu visus vaikus, nudažysiu darželių tvorą medumi ir spoguoti nuo bičių įgėlimų bus ne tik berniukai.
Beto sveikinu Konradą Valenrodą su vardadieniu.

Postinta Antanas Guevara at 2:02 PM | Permalink

Šiandien mane atleido. Taip, šiandien mane atleido. Užsimerki, o akyse Smaragdo miesto užkulsiai. Smaragdo miesto užmiesčiai, su kloniais, rusvėjančia rudeniška žole ir šiektiek apšepusiais kaštonais. Su tais malūnais, kurių mediniai šonai braška, o miltai varva kaip tirštas cinamono sirupas. Su tom apleistom ganyklom, ant kurių sienų galima surasti begalę beprotiškų užrašų, tokių kaip – "Ana, aš išvažiuoju". Ganyklų, su praeities prisiminimais ir rodos dar dvokiančiom srutų duobėm.
Kai mane atleido, namo ėjau nuleidęs galvą. Ne, ne dėlto, kad tai mane gniaužė ar spaudė. Stebėjau plyteles. Aš dažnai stebiu plyteles. Dažnai stebiu balandžius, kurie sugeba rasti velnias žino ką lesamo, ant šio esfalto. Aš jų dažnai nesuprantu. Aš nesuprantu, kaip jie žiemom randa maisto. Žinoma, trupinių pritrupa, tačiau išmaitinti viso miesto balandžius miestui – nėra lengva. Su varnomis viskas kitaip. Varnos rytais išskrenda į šiukšlynus, o poto vakarais sugrįžta atgal į miestą. Varnos mitybės grandinėje yra vienu laipteliu aukščiau už balandžius ir žvirblius.

Prėjau Smaragdo miesto varpinę. Smaragdo mieste daug varpinių, tačiau šioji – man ypatinga. Šiosios laikrodžio ciferblatas dažytas bordo raudoniu. O rodyklės, kad ir lėtai, tačiau slenkasi. Žinoma, per tiek amžių viskas išderę ir vyksta ne sinchroniškai.Laikrodis tai skuba tai velniškai atsilikinėja.

;;;;;;;;;;;''''''''''''';;;;;;;;;

Iš rankų išslysta dulkės, tarytum sumalti ragai,
Kaip sumaltos kiaulių galvos ir išgręžtos mano kišenės.
Kaip degintos daniško rusvojo cukraus plytos
Išneša į orą bažnyčia ir šventosios Onos vardą.

;;;;;;;;;;;''''''''''''';;;;;;;;;

Kažkada prisižadėjau ir sau ir artimiesiems – mokytis iš savo klaidų. Dar vis nesigauna. Na, padriki atvejai. Ar jūs taip darote ? Aš kas vakarą susirašau popieriaus lape, ką turiu atlikti kitą rytą. Dažniausiai tai būna parašyta kaip su nukapotom rankom, nes rašau popiergalį susiradęs kambario tamsoje. Mane lovoje ir būtent lovoje dažniausiai užplūsta unikalios mintys, kuriomis vadovaujantis gal visai ir išbrisčiau iš tos amžinos tinginystės, laiko stūmimo ir t.t.t. Ant popieriaus prisirašau tokių nesąmonių, kaip kad – "Mokykis daune.", "Susirask darbą.", "Pašerk pelę.", "Išryškink juosteles" ir t.t.
Tačiau liūdžiu tais pačiais vakarais, dėl to pačio dalyko. Aš niekada rytais nesugebu gyventi pagal planą. Nors tu ką, tačiau viskas nueina savom vėžėmis, o tai manęs nei kiek nedžiugina. Laukiu pokyčių. Sėdžiu ir laukiu pokyčių. Gal, kadanors pradėsiu kąnors daryt rimčiau. Nepažadu. Savęs nesigailiu. Kitiems nepavydžiu.

Postinta Antanas Guevara at 5:01 PM | Permalink

Aš sau kartojau, kad esu netikša. Galiausiai išsigandau, kad įtikinsiu save ir tapsiu netikša. Dabar aš sau kartoju, kad esu kontrolierius. Aš vakarais tyliai pasvajodavau, kad esu traukinio kontrolierius. Man patiktų būti traukinio kontrolierium. Man patiktų būti traukinio mašinistu, su šypseną liepos vėjyje iškišusiu galvą pro šilumvežio priekį ir pirmam matant kaip bėgiai driekiasi į tolį.
*>
Kartais aš norėdavau būti kaimo literatūros mokytojas, kad sutūpę vaikai stebėtų mane su rudu vilnoniu megztiniu sklandžiai pasakojantį apie lazdynų pelėdą ar strazdą, velniai nematė, svarbiausiai pasakojantį.
Aš visą gyvenima galvojau, ar užaugsiu geras žmogus. Dabar suprantu, kad gerumo savoka yra labai abstrakti ir kas vienam atrodo gera, kitam yra šventvagystė, kas kitam atrodo laiko švaistymas, kažkam yra visas gyvenimas.
>*
Aš nekaltinu savęs ir varu nevarau į ugnį, tačiau nuliūstu, kad nevarau ir į šviesą. Kartais man atrodo, kad aš proporcingai vegetuoju ir gyvenu. Nežinau ar tai yra gerai. Nes nežinau kas yra gerai. Aš pažįstu tik savo norus ir tik savo egoizmą. Aš džiaugiuosi, kad bent kiek save pažįstu ir žinau, kada būsiu nuspėjamas.Aš per daug choleriškai reaguoju situacijose, kurios nereiškia nieko ir per daug pro pirštus žiūriu į svarbius dalykus. Aš džiaugiuosi, kad esu savimi ir kad esu savo kelyje, nors tas kelias kaip į tibeto kalnus rangosi kaip drakonas, tačiau viso ko esmė, kad kylu į viršų, o tie smulkūs nusileidimai žemyn reikalingi tam, kad tęsti kelionę. Dar džiaugiuosi kad kelias kaip į tibetą, o ne kaip į šatrijos kalną.

Postinta Antanas Guevara at 11:02 PM | Permalink | Comments (2)

Ir taip, kiekvieną rytą, mes siurbiame į save naują patirtį, vadinama gyvenimu.

Pakėlę galvas į viršų, kaimo muzikantai pradėjo klykti, moterys mazgojo uzbonus, žvaigždės skverbės pro debesis, o aš sedėjau liepoj ir valgiau žievę. Buvo pusvalandis po vidurnakčio ir pakrūmėmis slenkantys žvėrys, miško pakrašty, pranašavo beprasidedančią naują naktį. Nauja naktis, ne nauja era. Tiek jau iš jos tos naudos.

Kai sprogsta branduolinė, atominė bomba, pakyla ugnies kamuolys, esantis arogantiškas kaip Jupiteris.

Pjeras sušuko o Zoori, pravirko užvertęs galvą į žvaigždes, kur proksima degino ne vienos, artėliau esančios planetos veidą. Žibalas, tarytum garas, ūksmingą sekmadienio žiemos popietę garavo iš plaukų. Po kojomis pastatytas portveino butelis ir likęs moterų juokas ausyse veržte veržė lėkti.
Pjeras žinojo, kad kai pasaulis sirgs ir mirs, žmonės pakils, kaip vaivorykštės kariai.

Postinta Antanas Guevara at 11:44 AM | Permalink

Pirmadienis.
Trys gegutės kukavo medyje.Susikišęs kelias monetas į burną, Pjeras laukė gyvenimiškos sėkmės.

Antradienis.
Pjeras nustojo tikėti gegutėm.Pradėjo bandyt reklamom.Sakosi naujieji, koncentruotieji Persil,2 kilogramų pakuotė, vietoje trijų.Koncentruotas gyvenimas, - vietoje šimto metų, gauni dešimt koncentruotų.

Trečiadienis.
Kad ir kaip bebūtų originalu, kava su kefyru, čiulpia.Kavos pupelės, ne burokėliai.Laiškanešys nėra tavo priešas. Sąskaitos yra.

Ketvirtadienis.
Pagal asmenybės testą, tinkamiausia specialybė - skryblius.Pagal gyvenimą, paranojiški cinikai skrybėlių negamina, tad bedarbio duona pakvipo anyžiais.

Penktadienis.
Pjeras sugriovė mitą, kad vynas gerina virškinimą ir yra naudingas skrandžiuj.Ėda rėmuo.Kambary acto kvapas.

Šeštadienis.
Užmušt gali net valerijonas.O nuo kavos pakelio aspirino, kepenys iššauna kaip konfeti.

Sekmadienis.
Iš ko japonai gamina mašinas, auskarus, peilius, metalą? Iš sojų. Jie viską geba iš jų pasigaminti. Velniai.

p.s. Turiu baidarę, neturiu irklų.Teka upės, bet visos link jūros.Jūrą mačiau, pakolei netraukia.

Postinta Antanas Guevara at 8:09 PM | Permalink

Vieną vakarą Pjeras, šiektiek drąsiai, tačiau atsakingai nusprendė, kad pats metas gyvenime keisti kažką, pradėti.Pradėjo nuo kojnių.
Jūs ir kada susimąstykite.

O visų svarbiausia, manau, vaikščioti ne tuo pačiu keliu.Tarkim, juk visiškai nekeičia reikalo esmės ar jūs kaime, mieste, kambary ar dulkinatės.O ne. Visur keliai.

Žygiuojant miestu, pieva ar bet kur, žmogus arba atskira jų grupė, greičiausiai daranti, gyvenanti, besipelninanti ar svajojanti taippat, darydama tai tuo pačiu keliu, maršrutiniu autobusu ar tų pačių karvių gyrdant einant, praranda labai daug.Visų pirma, tai tampa rutina.Antra, gali eiti kad ir užsimerkęs, tad jei nematai savo kelio, ar išvis keliauji? Visi kiti punktai susiję su malonumo praradimu.

Tad kodėl dažnai yra nekreipiamas dėmesys į visus neigiamus aspektus, kurie kartais ne tik užspaudžia ausis, tačiau net gausti pradeda. Kodėl visa tai užskaitoma gyvenime? Elementaru. Pirmiausia taupomas laikas, antru punktu energija. Energijos tvermės dėsnis - energija iš niekur neatsiranda ir niekur nedingsta.Trečiu punktu, šiektiek atsilieka bet stengias žygiuoti ambicijos ir užtikrintumas. Rutina dažniausiai yra pilnai užtikrinta.

Viskas vedina laiko, pinigų ir užtikrintumo. Tačiau egiptiečiai ar net ta pati Pokahonta kapitalizmui nečiulpė. Tad kodėl mes turime? Kas paneigia šituos tris dalykus, ar bent keletą iš jų, kas vis dar ieško naujų kelių tiem patiem tikslam, ieškant malonumo, tą aš gerbiu, su tuo man gerai, su tuo mes miegam, dulkinamės, svajojame ir keliaujame vis į priešakį.

Postinta Antanas Guevara at 11:56 AM | Permalink