Antanas Guevara

Aš sau kartojau, kad esu netikša. Galiausiai išsigandau, kad įtikinsiu save ir tapsiu netikša. Dabar aš sau kartoju, kad esu kontrolierius. Aš vakarais tyliai pasvajodavau, kad esu traukinio kontrolierius. Man patiktų būti traukinio kontrolierium. Man patiktų būti traukinio mašinistu, su šypseną liepos vėjyje iškišusiu galvą pro šilumvežio priekį ir pirmam matant kaip bėgiai driekiasi į tolį.
*>
Kartais aš norėdavau būti kaimo literatūros mokytojas, kad sutūpę vaikai stebėtų mane su rudu vilnoniu megztiniu sklandžiai pasakojantį apie lazdynų pelėdą ar strazdą, velniai nematė, svarbiausiai pasakojantį.
Aš visą gyvenima galvojau, ar užaugsiu geras žmogus. Dabar suprantu, kad gerumo savoka yra labai abstrakti ir kas vienam atrodo gera, kitam yra šventvagystė, kas kitam atrodo laiko švaistymas, kažkam yra visas gyvenimas.
>*
Aš nekaltinu savęs ir varu nevarau į ugnį, tačiau nuliūstu, kad nevarau ir į šviesą. Kartais man atrodo, kad aš proporcingai vegetuoju ir gyvenu. Nežinau ar tai yra gerai. Nes nežinau kas yra gerai. Aš pažįstu tik savo norus ir tik savo egoizmą. Aš džiaugiuosi, kad bent kiek save pažįstu ir žinau, kada būsiu nuspėjamas.Aš per daug choleriškai reaguoju situacijose, kurios nereiškia nieko ir per daug pro pirštus žiūriu į svarbius dalykus. Aš džiaugiuosi, kad esu savimi ir kad esu savo kelyje, nors tas kelias kaip į tibeto kalnus rangosi kaip drakonas, tačiau viso ko esmė, kad kylu į viršų, o tie smulkūs nusileidimai žemyn reikalingi tam, kad tęsti kelionę. Dar džiaugiuosi kad kelias kaip į tibetą, o ne kaip į šatrijos kalną.