Pabaiga buvo labai perspektyvi
Iš pamąstymų blonknoto.
<...>Kiekvienos pilies geografinė padėtis, kaip ir žmogaus vidinės jausenos vieta erdvėje, turi savų pliusų ir minusų.
Tupėdamas saloje nejauti sąlyčio su aplinkiniu, tave supančiu pasauliu.Jungtis tarp jų - tiltas, tarytum gilesnės žmogaus mintys, bebandančios griauti nežinomybę. Tačiau tiltas atviras ir priešam - beprotybei. Žmogus amžinybėje, kaip pilis saloje gali saugiai egzistuoti nebandydamas perprasti, atrasti jungties su toliais. Jei bando, tampa atviru, kai kuriais atvejais per daug atviru ir tai gali patraukti į pražūtį. Kaip sala ir pilis turi ribas, taip ir žmogus, jo tylėjimas, prieš atsirandant troškimui. Nesustojama ir nekintanti progresija vykti negali. Kai nebelieka vietos pilyje, atveriami jos vartai, kai žmogus neišsitenka savyje, bando atrasti jungtį. Atrodantis saugus - gyvenimas išties rizikingas.
Apie dalykus, kurie nesikartoja.Apie tai, ko niekada nebebus.Apie žodžius, kurie sakomi pabaigoje:
Nes aš nebesiviliu grįžti vėl. Nes žinau aš, kad laikas visada yra laikas, o vieta yra visada tik vieta. Ir tai, kas yra, laiko tik vienas laikas, ir tik viena vieta. Aš džiaugiuosi, kad viskas yra kaip yra ir atsižadu šventojo veido. Atsižadu balso, nes negaliu tikėtis grįžti dar kartą. Ir džiaugiuosi meistraudamas tai, kuo galėčiau džiaugtis. Nes aš nebesiviliu grįžti vėl. Tegu šie žodžiai įtikins - Tai, kas įvyksta, nesikartoja vėl. Ir nuosprendis mums, gal nebus per sunkus.
(T.Eliotas)