O lauknešėlyje buvo bomba.
Ir taip, kiekvieną rytą, mes siurbiame į save naują patirtį, vadinama gyvenimu.
Pakėlę galvas į viršų, kaimo muzikantai pradėjo klykti, moterys mazgojo uzbonus, žvaigždės skverbės pro debesis, o aš sedėjau liepoj ir valgiau žievę. Buvo pusvalandis po vidurnakčio ir pakrūmėmis slenkantys žvėrys, miško pakrašty, pranašavo beprasidedančią naują naktį. Nauja naktis, ne nauja era. Tiek jau iš jos tos naudos.
Kai sprogsta branduolinė, atominė bomba, pakyla ugnies kamuolys, esantis arogantiškas kaip Jupiteris.
Pjeras sušuko o Zoori, pravirko užvertęs galvą į žvaigždes, kur proksima degino ne vienos, artėliau esančios planetos veidą. Žibalas, tarytum garas, ūksmingą sekmadienio žiemos popietę garavo iš plaukų. Po kojomis pastatytas portveino butelis ir likęs moterų juokas ausyse veržte veržė lėkti.
Pjeras žinojo, kad kai pasaulis sirgs ir mirs, žmonės pakils, kaip vaivorykštės kariai.