Šįryt vėl važiavau savo zuikelio autobuse.:) Jam tikrai patika Kalėdos! Šįkart eglutės jau nebebuvo, bet užtat buvo padėtas plastmasinis Kalėdų gėlės žiedas.
O dar jis pedalus mindžiojo atvirom šlepečikėm, iš po kurių kyšojo tik juodos kojinikės. Matyt, kojikėm zuikeliui karšta.:)
Ir plaukia laivas į tavo jūrą,
Į tą, kur toli,
Kur krante niekada nebuvau,
Kur į tolį nuaidi žuvėdra,
Kur į kopas nubėga basutis berniukas,
Į tą jūrą, kur uostas,
Į tą miestą, kur jūra,
Į tą jūrą, kur krantas,
Kur krantas,
Nusėtas žuvėdrų pėdutėm,
Ir mažo berniuko kojytės
Nesutrypia smėlio.
Smiltelių žvaigždutės,
Banalios ir blizgios, ir rimtos, ir pilkšvos,
Santūrios ir ramios, kai leidžias saulė,
Valiūkiškai kaitrios, kai blizga pajūris,
Kai kopia berniuko basutės kojytės
Į pačią aukščiausią kopą,
Kai plaukia laivas į tavo jūrą.
Toks senas aprūdijęs žvejybinis laivas.
Į tavo jūrą,
Į tavo uostą,
Į tavo krantą, kur toli,
Kur kopa,
Kur miestas,
Berniukas, žuvėdra, nubėga...
济南, 2002 09 30
Toliau "mokomės"... Negražu tyčiotis, aš žinau, nu bet blin, super! Eilinėj valstybės tarnautojų mokymo paskaitoj (dėsto profesorius): " Nagrinėjant konfliktus nuodugniau, reikėtų aiškintis jų priežastis." Arba: "Terorizmas kaip pavojus saugumui yra gerai žinomas dalykas." Tai ne! Taigi pingvinam aišku! Ai, dar sakė: "Eee, eem, mmm, mniaam." Daug sakė. Jeeetau, o jie čia normalių žmonių pasamdė?
Teko apsilankyti įvadinio valstybės tarnautojų mokymo paskaitoje tema "Viešosios politikos formavimo ir įgyvendinimo procesai ir institucijos". Whatever, galėjo būt kad ir apie pūkuotukus. Nesupratau nė velnio. Laimei (na, duoda supratimo, kad nesi paskutinė tupidla), ne aš viena. Lektorės pavardės neminėsim. Visgi verta pažymėt, kad ji doc. dr. Ir kaip iki tokių aukštumų prisikasė? (Retorinis klausimas). Kadangi pirmas 20 paskaitos minučių nesumojau kospektuot to, apie ką tuoj papasakosiu, tai statistika nėra visiškai tiksli (skaičiavimo vienetu imat paskaitą). Tikslu, jei pasakysiu, kad skaičiuota buvo nuo 13.24 iki 14.34, t.y., valandą ir dešimt minučių. Skaičiavau, kiek kartų per tą laiką buvo pasakyta "ta prasme". Ne kažin kiek rečiau girdėjom ir "tiesiog", "vienu žodžiu", "iš tikrųjų". Visa kita žodžių versmė buvo, nors, rodos, ir ne kalbos šiukšlės, visgi nesakė nieko. Logorėja.
Didžioji kalbininkė nesu, bet nuo tokio kiekio sakytinių šiukšlių tikrai įsiskaudo galvą. Tai ir skaičiavau. Iš linksmumo, arba gal, kad nebuvo daugiau ką veikt. Visa masė, turiu pastebėt, buvo varoma greitakalbe. Šalia sėdėję kolegos turbūt negalėjo suvokt, ką aš tiek konspektuoju, bet aš, nepaisant galvos skausmo, smaginausi. Iš pradžių galvojau kiekvieną ištartą "ta prasme" žymėt pagaliuku, bet greit suvokiau, kad gerai padariau, iškart rašydama skaičius, nes kitaip būčiau užgaišus daug laiko skaičiuodama. Taigi: "ta prasme" per skaičiavimui skirtą laiką buvo užfiksuota lygiai 361 kartą! (Tas skaičius taip "sumažėjo", nes kartais buvo skaitoma iš lapų, kur, mano didžiai nuostabai, tie žodeliai kažkaip buvo neįrašyti.) Hm, bet aš ne tik skaičiukus rašinėjau (kurių pripyliau tris psl.), aš dar ir konspektavau. Aha, įsivaizduokit, buvo ką! Dažniausios frazės, žinoma, buvo "ta prasme iš tikrųjų", "vienu žodžiu ta prasme", "iš tikrųjų vienu žodžiu" ir kitos labai panašios. O dabar Jūsų teismui rišliausi sakiniai (turiu patikint, kad nei vienas iš čia pateiktų sakinų nėra mano nukąstas; visi jie tokie ir tebuvo, mintis baigėsi ten, kur baigėsi, čia aš nieko padaryt negaliu):
- Specialistai, kurie atsakingi, ta prasme iš tikrųjų, už tam tikras šalis.
- Nu, ta prasme, ir studijuoti tas pačias teorijas, kurios ta prasme, ten...
- Be jokių, vienu žodžiu, ta prasme, vienu žodžiu.
- Bet, ta prasme, todėl, kad iš tikrųjų.
- Būtent ir tada, nu, būtent.
- Kad, vienu žodžiu, ji yra... Tai štai.
- Ta prasme, gali sukonstruoti vienaip, ta prasme, gali kitaip.
- Nu, ta prasme, yra simboliai, kurie naudojami, ta prasme.
- Vartojamos (!) yra strategijos, kad, vienu žodžiu.
- Ar ne, ta prasme? (Genialus klausimas)
- Ta prasme, iš tikrųjų, nu, kad ta prasme, iš tikrųjų.
- Ta prasme, nu, kad jau yra ten.
- Tai ir visada reikia ver... (suprask: vertinti), na, ta prasme.
- Kas būtų, jeigu, vienu žodžiu, iš tikrųjų, būtų, khem...? (One more genialus klausimas)
- Vienu žodžiu, dėl to yra ten, nu, vienu žodžiu, visokių.
- Daug mažesnis tas žingsnelis ir daug mažesnis, vienu žodžiu.
Kai ir rašais citatas, ir skaičiuoji puikiuosius žodžius, kartais pamiršti, ką reikia žymėt: taprasmes ar vienužodžius. Tik gaudai ausim šiukšlytes. O artėjant paskaitai į pabaigą, buvo mesta dar viena geniali frazė: "Pas mus su laiku blogai." Ot tai!, galvoju, turėjai galimybę ir į pusvalandį tą paskaitą sutalpint, šiaip jau... Po to dar pasakė: "Kad naudotumėtės ta sukaupta patirtimi". Kokia, wtf, patirtimi?! Ar mes čia ką patyrėm?!?
Pavargau.
心里有就有 , 心里没有就没有 .
(Xin li you jiu you, xin li meiyou jiu meiyou.)
...........................
Ir visą kelią mano šešėlis sekė man iš paskos. Ir gąsdino.
Apie pietų metą praneša skrandis. Kolegos neina. OK. "Mambo". "Man spageti su faršu". Kaip amžinai, šalta. Ilgokas laukimas. Žvilgsnis apsigyvena viršuj kabančiam televizoriuj. MTV. Klipai bilekokie. Mintys. Dieve, kokios mintys! Liūdnokos, gal prislėgtos. Vis apie Tą Patį.
Turbūt teisybę vienas Jis sakė, - aš human addicted.
Gerai, tada bent jau knygynas. Fiodoras Dostojevskis. "Lošėjas".
Susipainiojo, suklydo, whatever. Bet šiandien per Lietuvos radijo pirmąją programą (!) diktorė leptelėjo, kad filmas išleistas "dy vy dy" formatu! Kodėl ne " dė vė dė"?!?
Galit sakyt man gėda-pelėda, bet šitą knygą aš skaitau tik dabar...
„Antras nusivylimas ir džiaugsmas buvo juodviekų vaidai. Levinas buvo įsitikinęs, kad jo santykiai su žmona visada bus švelnūs, pagarbūs, meilūs, ir kitokių santykių nė įsivaizduoti negalėjo, tik staiga iš pat pirmųjų dienų juodu taip susivaidijo, kad žmona pasakė jam, jog jisai nemyli jos, o myli tik save, pravirko ir ėmė mojuoti rankomis.
Šis pirmasis juodviejų vaidas kilo dėl to, kad Levinas, nuvažiavęs į naująjį polivarką, išbuvo pusvlandį ilgiau, nes norėjo važiuoti artimesniu keliu ir paklydo. Važiuodamas namo jis galvojo tik apie Kiti, apie jos meilę, apie savo laimę, ir juo labiau artėjo prie namų, juo labiau liepsnojo jam tas švelnus jausmas. Levinas įbego į kambarį, turėdamas širdyje tą patį jausmą, netgi dar didesnį, negu tada, kai buvo nuvykęs į Ščerbackius prašyti jos rankos. Ir staiga pamatė tokį niūrų jos veidą, kokio niekuomet dar nebuvo matęs. Jis norėjo pabučuoti ją, Kiti atstūmė jį.
- Kas tau?
- Tau linksma...- pradėjo ji, norėdama atrodyti rami ir tulžinga.
Bet vos tiktai Kiti atvėrė burną, kai išsiveržė jai priekaištingi beprasmiško pavyduliavimo žodžiai, visa tai, kas ją kankino per tą pusvalandį, kurį ji nejudėdama išsėdėjo ant lango. Tik dabar jis pirmą kartą aiškiai suprato tai, ko nebuvo supratęs tada, kai po sutuoktuvių ją vedėsi iš cerkvės. Levinas suprato, kad ji ne tik artima jam, bet kad jis dabar nežino, kur baigiasi ji ir prasideda jis. Suprato tai iš to skaudaus jausmo, kurį jis patyrė šią akimirką, pasijutęs tarsi padalytas į dvi dalis. Levinas įsižeidė pirmąją akimirką, bet tučtuojau apjuto, kad Kiti negali jo įžeisti, kad jinai yra jis pats. Pirmą akimirką jis jautėsi taip, kaip jaučiasi žmogus, kada, netikėtai gavęs iš užpakalio smarkų smūgį, nesitverdamas apmaudu ir noru atkeršyti, atsigręžia, norėdamas surasti kaltininką, ir įsitikina, kad tai jis pats netyčia užsigavo, kad pykti nėra ant ko ir tik reikia kentėti ir malšinti skausmą.
Niekuomet jau paskui Levinas taip stipriai nebejuto šito, bet tą pirmąjį kartą ilgai negalėjo atsipeikėti. Natūralus jausmas reikalavo iš jo pasiteisinti, įrodyti, kad ji kalta; bet jei jis būtų įrodinėjęs, kad jinai kalta, tai dar labaiu būtų suerzinęs Kiti ir dar labiau išplėtęs tą plyšį, kuris buvo visos širdgėlos priežastis. Vienas įprastinis jausmas skatino jį nusiimti nuo savęs kaltę ir ją uždėti jai; antras jausmas, daug stipresnis, vertė jį greičiau, kiek galima greičiau užtaisyti tą pasidariusį plyšį, užlyginti jį. Pakelti tokį neteisingą kaltinimą buvo skaudu, tačiau teisintis ir daryti jai skausmą buvo dar blogiau. Kaip žmogus, kurį užsnūdus kankina skausmas, jis norėjo nuplėšti, numesti nuo savęs skaudamą vietą, bet atsipeikėjęs pajuto, kad skaudamoji vieta – jis pats. Reikėjo tik rūpintis, kad skaudamą vietą ne taip skaudėtų, ir jis pasistengė šitai padaryti.
Juodu susitaikino. Kiti, supratusi savo kaltę, bet neprisipažinusi, paliko švelnesnė jam, ir juodu patyrė naują dvigubai didesnę meilės laimę. Tačiau šitai nesukliudė tokiems nesusipratimams pasikartoti, ir net labai dažnai, dėl visai netikėtų ir menkiausių priažasčių. Tokie nesusipratimai įvykdavo dažnai ir dėl to, kad juodu dar nežinojo, kas vienam ir antram yra svarbu, ir dėl to, kad visą tą pirmąjį metą juodu abu dažnai būdavo blogai nusiteikę. Kada vienas būdavo gerai, o antras blogai nusiteikęs, taika nesutrikdavo, bet kai abiem pasitaikydavo būti blogai nusiteikusiems, tai juodu susipykdavo dėl tokių nesuprantamų ir menkų preižasčių, kad paskui joku būdu negalėdavo atsiminti, dėl ko vaidijosi. Tiesa, kai juodu abu būdavo gerai nusiteikę, jų gyvenimo džiaugsmas būdavo dvigubai didesnis. Bet vis dėlto šis pirmasis metas abiem buvo sunkus metas.
Visu pirmuoju metu abu aiškiai jautė, kad grandinė, kuri juodu jungia, yra įtempta, kad ją lyg kas timpčioja čia į vieną, čia į kitą pusę. Apskritai, tas medaus mėnuo, tai yra povestuvinis mėnuo, iš kurio Levinas, kaip ir visi panašiais atvejais, tiek daug laukė, buvo ne tik nesaldus, bet juodviejų atsiminime liko kaip pats sunkiausias ir labiausiai juos žeminantis jų bendro gyvenimo metas. Juodu abu lygiai stengėsi vėliau iš savo atminties išbraukti visas šlykščias, gėdingas to nesveiko meto aplinkybes, kai juodu abu retai kada būdavo normaliai nusiteikę, retai kada atrodydavo tokie, kokie yra iš tikrųjų.
Tiktai trečią santuokos mėnesį, sugrįžus jiems iš Maskvos, kur jie buvo išvykę vienam mėnesiui, Jų gyvenimas pasidarė ramesnis.“
(Aqua‘os perskaityta 2006-01-03)
Lev Tolstoi "Anna Karenina"
Будущий начальник
Будущих заводов
Будущего СССР
Пользуется большим успехом
Среди женщин и странных парней.
Бывший начальник
Бывших заводов
Бывшего СССР
Пользовался большим успехом.
Теперь он подметает дворы,
И мне его жаль...
Ne ne, čia visai ne apie svarbiausius vyrus mano gyvenime (Whachiachiaka, atleisk, Tu per daug brangus, kad apie Tave čia rašyčiau). Tik apie du rytinius vyrukus.:) Tiesa, abu jie tokie, apie kuriuos ir smaugiama daug papasakot negalėčiau.
Su pirmuoju kiekvieną kiekvieną darbo dienos rytą matomės. Ėhė, kertu lažybų: ir jis mane pastebėjo. Ir jau seniai. Kas po mano paltu, jis nemato, todėl didžiausią laiko dalį aš jam esu mergaitė su juodu paltuku (neskaitant ankstyvesnio rudens, kai būdavau su striukele). Man jis - berniukas su juoda didžiule pūkine striuke, juodai balta kepuryte, maišeliu ir vestuviniu žiedu.:) Taip, toks jis kasryt vyksta į darbą. Aš taip pat. Tiesa, aš irgi mačiau jį kitokį: be kepurytės! Mes kasryt stypsom toj pačioj stotelėj, laukiam to paties autobuso. Tik jis išlipa Saltoniškių, o aš važiuoju iki galo. Dar kurį laiką stebiu, kaip jis eina. Jau tuoj bus pusė metų. Diena iš dienos. Kasdien. Jis toks mažas, toks mielas ir kažkodėl primena... Valerą.:)
Antras? Antras - tai šiandieninis 40-to autobuso vairuotojas. Žinia, kai negaunu atsisėst ir pasnaust, aš braunuosi į naujojo autobuso priekį, kur niekas man netrukdo, atsiremiu į pertvaros stiklą ir niekieno nestumdoma klausau savo muzikos. Šįryt tai buvo rebiatos iš vdoh.ru.;) Taigi, vairuotojas. Jis buvo toks žavutis, toks pupuliukas.:) Muratas tokius vadindavo zaičikais.:D Buvo vienas iš tų vyrukų, kurių amžius iš pirmo žvilgsnio nenusakomas ir, tik kai įsižiūri atidžiau, supranti, kad jis tik atrodo daug vyresnis, iš tiesų jam, sakyčiau, nėra nė trisdešimties. Plaukiukai, kur jų yra:), garbanoti. Megztinukas, kelnytės tvarkingi, žandukai papūsti. Iš veido geras geras, jokios agresijos, būdingos visuomeninio transporto vairuotojams. O dar jo kabinoje buvo padėta mažulytė papuošta eglutė.:) Kaip žavu! Vien dėl jos, ko gero, aš jį ir pestebėjau. O dar, kas man pasirodė labai smagu, jis angelę, per kurią prekiaujama talonais, dengė gražiai išpjauta presuota ni-to-medienos-ni-to-kartono plokštele, kuri staigesniuose posūkiuose nuvirsdavo. Bet zuikelis kruopščiai putniais pirščiukais ją pakeldavo ir vėl uždengdavo ja angelę. Matyt į kojytę (vairuotojai gi aukštai sėdi) zuikeliui iš salono pūsdavo.:) Žavu.:)))