China_aqua

Šis pirmasis juodviejų vaidas kilo dėl to, kad Levinas, nuvažiavęs į naująjį polivarką, išbuvo pusvlandį ilgiau, nes norėjo važiuoti artimesniu keliu ir paklydo. Važiuodamas namo jis galvojo tik apie Kiti, apie jos meilę, apie savo laimę, ir juo labiau artėjo prie namų, juo labiau liepsnojo jam tas švelnus jausmas. Levinas įbego į kambarį, turėdamas širdyje tą patį jausmą, netgi dar didesnį, negu tada, kai buvo nuvykęs į Ščerbackius prašyti jos rankos. Ir staiga pamatė tokį niūrų jos veidą, kokio niekuomet dar nebuvo matęs. Jis norėjo pabučuoti ją, Kiti atstūmė jį.
- Kas tau?
- Tau linksma...- pradėjo ji, norėdama atrodyti rami ir tulžinga.
Bet vos tiktai Kiti atvėrė burną, kai išsiveržė jai priekaištingi beprasmiško pavyduliavimo žodžiai, visa tai, kas ją kankino per tą pusvalandį, kurį ji nejudėdama išsėdėjo ant lango. Tik dabar jis pirmą kartą aiškiai suprato tai, ko nebuvo supratęs tada, kai po sutuoktuvių ją vedėsi iš cerkvės. Levinas suprato, kad ji ne tik artima jam, bet kad jis dabar nežino, kur baigiasi ji ir prasideda jis. Suprato tai iš to skaudaus jausmo, kurį jis patyrė šią akimirką, pasijutęs tarsi padalytas į dvi dalis. Levinas įsižeidė pirmąją akimirką, bet tučtuojau apjuto, kad Kiti negali jo įžeisti, kad jinai yra jis pats. Pirmą akimirką jis jautėsi taip, kaip jaučiasi žmogus, kada, netikėtai gavęs iš užpakalio smarkų smūgį, nesitverdamas apmaudu ir noru atkeršyti, atsigręžia, norėdamas surasti kaltininką, ir įsitikina, kad tai jis pats netyčia užsigavo, kad pykti nėra ant ko ir tik reikia kentėti ir malšinti skausmą.
Niekuomet jau paskui Levinas taip stipriai nebejuto šito, bet tą pirmąjį kartą ilgai negalėjo atsipeikėti. Natūralus jausmas reikalavo iš jo pasiteisinti, įrodyti, kad ji kalta; bet jei jis būtų įrodinėjęs, kad jinai kalta, tai dar labaiu būtų suerzinęs Kiti ir dar labiau išplėtęs tą plyšį, kuris buvo visos širdgėlos priežastis. Vienas įprastinis jausmas skatino jį nusiimti nuo savęs kaltę ir ją uždėti jai; antras jausmas, daug stipresnis, vertė jį greičiau, kiek galima greičiau užtaisyti tą pasidariusį plyšį, užlyginti jį. Pakelti tokį neteisingą kaltinimą buvo skaudu, tačiau teisintis ir daryti jai skausmą buvo dar blogiau. Kaip žmogus, kurį užsnūdus kankina skausmas, jis norėjo nuplėšti, numesti nuo savęs skaudamą vietą, bet atsipeikėjęs pajuto, kad skaudamoji vieta – jis pats. Reikėjo tik rūpintis, kad skaudamą vietą ne taip skaudėtų, ir jis pasistengė šitai padaryti.
Juodu susitaikino. Kiti, supratusi savo kaltę, bet neprisipažinusi, paliko švelnesnė jam, ir juodu patyrė naują dvigubai didesnę meilės laimę. Tačiau šitai nesukliudė tokiems nesusipratimams pasikartoti, ir net labai dažnai, dėl visai netikėtų ir menkiausių priažasčių. Tokie nesusipratimai įvykdavo dažnai ir dėl to, kad juodu dar nežinojo, kas vienam ir antram yra svarbu, ir dėl to, kad visą tą pirmąjį metą juodu abu dažnai būdavo blogai nusiteikę. Kada vienas būdavo gerai, o antras blogai nusiteikęs, taika nesutrikdavo, bet kai abiem pasitaikydavo būti blogai nusiteikusiems, tai juodu susipykdavo dėl tokių nesuprantamų ir menkų preižasčių, kad paskui joku būdu negalėdavo atsiminti, dėl ko vaidijosi. Tiesa, kai juodu abu būdavo gerai nusiteikę, jų gyvenimo džiaugsmas būdavo dvigubai didesnis. Bet vis dėlto šis pirmasis metas abiem buvo sunkus metas.
Visu pirmuoju metu abu aiškiai jautė, kad grandinė, kuri juodu jungia, yra įtempta, kad ją lyg kas timpčioja čia į vieną, čia į kitą pusę. Apskritai, tas medaus mėnuo, tai yra povestuvinis mėnuo, iš kurio Levinas, kaip ir visi panašiais atvejais, tiek daug laukė, buvo ne tik nesaldus, bet juodviejų atsiminime liko kaip pats sunkiausias ir labiausiai juos žeminantis jų bendro gyvenimo metas. Juodu abu lygiai stengėsi vėliau iš savo atminties išbraukti visas šlykščias, gėdingas to nesveiko meto aplinkybes, kai juodu abu retai kada būdavo normaliai nusiteikę, retai kada atrodydavo tokie, kokie yra iš tikrųjų.
Tiktai trečią santuokos mėnesį, sugrįžus jiems iš Maskvos, kur jie buvo išvykę vienam mėnesiui, Jų gyvenimas pasidarė ramesnis.“

(Aqua‘os perskaityta 2006-01-03)

Lev Tolstoi "Anna Karenina"