China_aqua

Su pirmuoju kiekvieną kiekvieną darbo dienos rytą matomės. Ėhė, kertu lažybų: ir jis mane pastebėjo. Ir jau seniai. Kas po mano paltu, jis nemato, todėl didžiausią laiko dalį aš jam esu mergaitė su juodu paltuku (neskaitant ankstyvesnio rudens, kai būdavau su striukele). Man jis - berniukas su juoda didžiule pūkine striuke, juodai balta kepuryte, maišeliu ir vestuviniu žiedu.:) Taip, toks jis kasryt vyksta į darbą. Aš taip pat. Tiesa, aš irgi mačiau jį kitokį: be kepurytės! Mes kasryt stypsom toj pačioj stotelėj, laukiam to paties autobuso. Tik jis išlipa Saltoniškių, o aš važiuoju iki galo. Dar kurį laiką stebiu, kaip jis eina. Jau tuoj bus pusė metų. Diena iš dienos. Kasdien. Jis toks mažas, toks mielas ir kažkodėl primena... Valerą.:)
Antras? Antras - tai šiandieninis 40-to autobuso vairuotojas. Žinia, kai negaunu atsisėst ir pasnaust, aš braunuosi į naujojo autobuso priekį, kur niekas man netrukdo, atsiremiu į pertvaros stiklą ir niekieno nestumdoma klausau savo muzikos. Šįryt tai buvo rebiatos iš vdoh.ru.;) Taigi, vairuotojas. Jis buvo toks žavutis, toks pupuliukas.:) Muratas tokius vadindavo zaičikais.:D Buvo vienas iš tų vyrukų, kurių amžius iš pirmo žvilgsnio nenusakomas ir, tik kai įsižiūri atidžiau, supranti, kad jis tik atrodo daug vyresnis, iš tiesų jam, sakyčiau, nėra nė trisdešimties. Plaukiukai, kur jų yra:), garbanoti. Megztinukas, kelnytės tvarkingi, žandukai papūsti. Iš veido geras geras, jokios agresijos, būdingos visuomeninio transporto vairuotojams. O dar jo kabinoje buvo padėta mažulytė papuošta eglutė.:) Kaip žavu! Vien dėl jos, ko gero, aš jį ir pestebėjau. O dar, kas man pasirodė labai smagu, jis angelę, per kurią prekiaujama talonais, dengė gražiai išpjauta presuota ni-to-medienos-ni-to-kartono plokštele, kuri staigesniuose posūkiuose nuvirsdavo. Bet zuikelis kruopščiai putniais pirščiukais ją pakeldavo ir vėl uždengdavo ja angelę. Matyt į kojytę (vairuotojai gi aukštai sėdi) zuikeliui iš salono pūsdavo.:) Žavu.:)))