Ugne

Apie šį fenomeną norėjau rašyti gerokai anksčiau, bet vis atsirasdavo kitų reikalų. Bet šiandien, šią gražią muskusu kvepiančią pavasario dieną, kai vegetariški kiškučiai pievose užsiima oraliniu seksu, o internetuose startuoja pirmasis lietuviškas pažinčių portalas vegetarams ir veganams, jaučiu pareigą mesti visus kitus darbus ir kibti į šį blog'o įrašą.

Lietuva visada lieka Lietuva, ir mados į ją ateina pavėluotai. Pamenu, kai prieš kokius 7 metus lankiausi JAV ir stebėjausi kodėl žmonės panikuoja ir nevalgo gluteno (nieks dar Marijos žemėj apie tokį daiktą negirdėjo ir nepanikavo) - ir štai, po kelių metų glutenofobija atkeliavo ir šiapus Atlanto. Lygiai taip pat ir su veganseksualais. The New York Times apie veganseksualus rašė dar 2007-aisiais, tais pačiais metais terminas atsirado ir Urban Dictionary; kažkur panašiu metu su draugais radom šitą keistą puslapį. FIY, daugiau iš jo trolinom ir lolinom - per daug keista, kad būtų rimta ir tiesa; taip pat pati jokio fetišo "veganiškam seksui" nejaučiu, kaip ir jokių skirtumų tarp vegetarų-veganų-mėsavalgių taip pat nepastebėjau : )) Na, tą kartą pasijuokėm ir pamiršom.

Tačiau prieš metus ar du teko pastebėti po truputį šią madą taip pat ateinant į Lietuvą. Kuomet visas GT ir veg judėjimas vis labiau linko link PETA ir kitų briedų, ėmė girdėtis balsai apie veganiškąjį seksualumą.

Vegetarai ir veganai partnerius ir partneres pradėjo rinktis pagal vieną itin svarbų kriterijų - antroji pusė turi būti taip pat vegetar(as/ė) ar vegan(as/ė). Nes gi, kaip žinia - mėsėdžių kūnai turi nemalonų kvapą (nors mėsos nevalgau apie 10 metų, galiu pasirašyti sudalyvauti tokiame tyrime ir paskolinti pauostyti kokią tai koją ar pažastį ir palyginti su mėsėdžio, ar tikrai jau veg*ai kvepia gėlytėm ir kale salotom:)) taip pat ir neveg*ų sperma yra bjauraus skonio (o čia jau negaliu nepareferuoti į tūpą marozišką bajeriuką apie tai, jog oralinis seksas yra nevegan (ir dar netgi prie kanibalizmo galima pritempti).

Ei, bet žinau iš kur šios diskusijos!

(pas mane kažkodėl rodo Village people, nors turėtų rodyti šitą, jei ir pas jus rodo ką kitą: https://www.youtube.com/watch?v=n2u57bgUjSM)

Anyway, didysis vegansexuals persilaužimas įvyko prieš porą metų, kuomet su KVV rinkau nuotraukas, kuriose žmonės pristatė savo veg mitybos priežastis. Viena iš jų ilgokai skraidė po internetus, kol nutūpė pipedijoje su labai taikliu komentaru:

Tai matyt buvo ta diena, kuomet ši parafilijos forma triumfavo (?) Lietuvoje. Teko išgirsti labai įdomių teiginių apie tai, jog X negalėtų susitikinėti su mergina, jeigu ji būtų neveganė (prisiminiau kadaise girdint tikrus vyrus kalbant apie tai, jog negalėtų susitikinėti su mergina, jeigu ji nečiulptų arba nesidepiliuotų plikai gaktos - tai čia kažkas labai panašaus). Kai sakoma, jog bučiuoti rūkantį tai tas pats, kas išlaižyti peleninę, tai bučiuoti neveganą yra tas pats, kaip laižyti gyvūnėlių kapines (ne, ne S. Kingo romaną).

Iš tiesų, toks posūkis visiškai nekeistas, turint omenyje, jog žingsnis po žingsnio veg*izmas ir žaliavalgystė yra seksualizuojama jau kurį laiką. Taigi, nuo seksualių bikini kūnų kažkada viskas turėjo gi nukeliauti ir iki veganiško cruelty-free sekso. Aišku, vedant bendrą buitį, mitybiniai klausimai visgi žaidžia, tačiau veganseksualiai ne(be)kalba apie buitį, veganseksualai kalba apie seksualinį potraukį veg*ams.

Dėl manęs - abipusiu ir sąmoningu sutarimu lai dulkinasi kas su kuo nori, kur nori ir kaip nori. Bet kuomet visas veg-diskursas Lietuvoje ima suktis tik apie kelis dalykus (1. gmo-glutenas-soja-neeko-etc yra blogai; 2. vegan mityba puikus būdas numeti svorį ir visi veg*ai yra liekni, sportiški ir sexy, o jei nėra, tai nelabai jie matyt veg*ai ir pasislėpę ėda kiaušinienę su kiaulienos spirgais; 3. upės seksistinio bsh + pareiškimai apie "svajonių moteris"), tampa labai sunku balansuoti tarp savo veg*izmo, kuris visgi yra etinis, susijęs su feminizmu (ne, ne taip, kad karves reikia gerbti nes jos irgi gimdo, o taip, kad PETA akcijos yra bsh), darosi labai sunku būti vegane ir likti prie savo asmeninių veganavimo priežasčių nebūnant dedama į krūvą su visais fanatikais ir veganseksualais (nes ne, veganizmas nėra svarbiausias kriterijus geram seksui, ir kuomet veganizmas prasideda ties puodu ir baigiasi ties kelnaitėmis, labai sunku toliau rimčiau į jį žiūrėti ir apie jį kalbėtis).

Tęsiant apie veg*izmą ir seksualumą, atsiverčiau didžiąją kloaką - Lietuvos veganų grupę feisbuke, kurioje galima rasti paaiškinimų veganseksualizmui:

A. Manau, kad geriausias [partneris] butu zaliavalgis veganas arba veganas, nes toks zmogus turi savigarba, pagarbos jausma, nera iskrypelis bei turi labai dideli minusa - gali pritraukti zmoniu kurie klausines "O ka tu valgai?", tada prikis, kad zole ir kvatos kaip kokie... - taip, nes neveg*ai ir nežaliavalgiai neturi nei savigarbos, nei pagarbos jausmo.
B. jeigu antra puse butu zudikas ir nenoretu keistis, bent jau as negaleciau su tuo taikstytis, nes tik vienas zmogus kainuotu kurkas daugiau gyvybiu, per didele kaina - žudikai!!!
C. "visavalgiai" per daug nusumine ir agresyvus.
D. Taip pat neveganai veikiausiai ir išgerinėja: kartais vyrai geria dėl to, kad moteris šalaia yra per stipri ir jį užgožia.....
E. Jei apskritai toks klausimas [ar rinktis partnerį pagal mitybą] veganei kyla, tai rinkis visaėdį, daugiau laisvų veganų kitoms veganėms liks - na taip, veganai - deficitinė pisama mėsa - jei tu nepaimsi, tai gerai, kitoms daugiau liks!
F. Jei nešlykštu bučiuotis su mėsėdžiu, tuomet žinoma, mėsėdį rinkis (ir jį veganizuok) (-: Bet šiaip, manau, ilgainiui jei partneris lieka mėsėdžiu, o Tu - etinė veganė, tai labai sunku bus darniai gyventi, nes moralė ir vertybės labai išsiskiria, o tai yra vienas kertinių dalykų poroje. Tęsinys: jei moralinės vertybės kardinaliai skiriasi? Pvz. ar galėtum gyventi su vagimi? Žmogžudžiu? - kaip žinia, neveganas=vagis ar žmogžudys. Dabar va sėdžiu, rašau ir galvoju - kadangi aš veganė, o partneris - vegetaras (ajajai kaip baisu!), ir visokie überveganai jau ne kartą aiškino, kad turiu arba jį veganizuoti, arba nustoti išdavinėti veganizmą, tai gal reiktų mesti jį velniop, nes dėl šio reikšmingo mitybinio/vertybinio skirtumo (sūris, varškė, grietinė ir jogurtas) mūsų ateitis yra pasmerkta..

Anyway, galima tiesiog nurašyti veganseksualizmą prie parafilijų ir juo stebėtis arba nesistebėti kaip ir kitomis neįprastomis seksualinėmis praktikomis arba būdais pasiekti seksualinį susijaudinimą, pavyzdžiui, savęs dusinimą, mechanofiliją, tačiau labai svarbu suvokti, jog ne visi veganai yra veganseksualai: lietuviškoje vegpažinčių FB grupėje nėra nė 90 narių, o angliškoje vegansexuals grupėje - vos daugiau nei 400 narių. Taigi, vilties būti nenurašytai į šią keistą ir mažytę subkultūrą dar yra : )

Šiandien tyčia, o gal ir netyčia įpuoliau į kelias skirtingas diskusijas apie žmones su dauno sindromu.

Viena vystėsi po pasidalintu straipsniu apie paauglę, kuri, nors "serga dauno liga", todėl yra linkusi į antsvorį, sugebėjo numesti svorio ir tapti sėkmingu modeliu (taip, pagal visas gražiausias moterinimo tradicijas - liekna, padažyta, aprengta rausvais apatiniais ir paguldyta ant lovos jūsų visų žvilgsniams) - ir taip, visą tą ji pasirinko laisva valia, sąmoningai ir pati. Ir šis atvejis kai kuriems įrodo, jog "tai, kad tokios istorijos tampa išvis įmanomos liudija neabejotiną vakarų visuomenės pažangą", tuo tarpu aš, kažkokia nepažangi, perskaičiau tą istoriją kaip "net ir apkūnią _dauniukę_ galime paversti gražia, patrauklia, seksualia Moterimi" [būtent iš didžiosios M].

Antroji, iššaukta pirmosios, vystosi po pasidalintu filmo aprašymu. Filme dauno sindromą turintis vaikinas įsimyli _sveiką_ moterį. Top komentaras - ir pagal "like" skaičių, ir pagal turinį (tik ne gerąja prasme) yra toks:
"Asmeniškai pažįstu žmonių turinčių negalią, didelių psichikos problemų. Jie tokie pat žmonės kaip mes, tik labai apriboti savo galimybėse. Ir daugelis tų ribų yra dėl visuomenės reakcijos į juos, o ne dėl sveikatos priežasčių. Todėl šis atvejis, suomiai Eurovizijoje džiugina mane tiesiog neišpasakytai."
Įdomiausia komentaro dalis yra ta, kurioje teigiama: "Jie yra tokie pat žmonės kaip ir mes", kas, iš vienos pusės yra labai bloga "kapitonas Obvijosas trenkia vėl" išraiška, iš kitos pusės, joje labai ryški dabartinio tolerancijos-ne-patyčioms lietuviškojo diskurso dvasia (čia kaip buvo "zeitgeist", tai galima pavadinti "toleranzgeist").

Ir kuo gi tai nėra gerai?

Pažiūrėkime, kas gi čia yra padaroma. Nors niekas ne(be)sako, jog "va, žiūrėk, čia _dauniukas_, jo protas ne toks kaip turi būti, todėl jis diskriminuojamas", ar "va, žiūrėk, čia yra juodaodis, jo odos spalva yra kitokia, todėl jis diskriminuojamas", ar "va, žiūrėk, čia yra raudonplaukis, jo plaukai raudoni, dėl to iš jo tyčiojasi", nes jau truputį per tą peržengėm, bet būtent tie "toleranzgeist" šalininkai tą ir daro - parodo pirštu į tai, kas yra "kitaip", o tada pradeda aiškinti, jog ne, visgi nėra čia nieko kitaip, ar tie kitoniškumai yra ne(be)svarbūs, ir galiausiai, visi žmonės yra skirtingi, bet tuo pačiu ir vienodi bei lygus.

Man žmonių lygybė (įstatymiška ir, hm, savijautiška, ar kaip tą įvardinti?) yra visai kūl, bet visų "vienodinimas" prie to neprisideda (kaip ir šokantys skeletai, romo/juodaodžio/neįgaliojo/narkomano širdys ar mylinčios pandos).

Sėdėdama ir laukdama kolegės pagalvojau, kad visa tai primena [vintažines] fotografijas su kačiukais. Žiū, įmesk į internetą nuotrauką su kačiukais - ir visi tada turi jas žiūrėti, žavėtis ir sakyti - "awww, kaip miela". Kažkur teko matyti (nepamenu kur ir kaip besivadinantį) straipsnį, kur mama kovojo dėl to, jog jos vaikas su dauno sindromu būtų laikomas ir pripažįstamas gražiu (nors man asmeniškai tai labai daug vaikų, ypač naujagimių, yra tikrai baisūs :)))

Panašiai ir su kitais dalykais; štai neseniai Danguolė dalinosi šiuo filmuku: http://www.alfa.lt/straipsnis/49849083/kavines-filipinuose-personalas-autizma-turintys-jaunuoliai - daug kas turbūt pasakytų - o, kokie puikūs žmonės, rūpinasi vargšais autistais, kurie patys tubūt nieko be kitų pagalbos nesugebėtų padaryti - ima juos ir padaro "tikrais žmonėmis", "integruoja į visuomenę" ir išmoko elgtis kaip pridera bei dirbti darbus, kurie tinka tokiems va marginalizuojamiems žmonėms. Nagi vėlgi, kaip su šia nuotrauka ir kačiukais - va, aprenkime juos kaip žmones, įmeskime į žmogišką situaciją ir žavėkimes - awww kaip miela! Kaip pažangu!

Bėda tame, jog veikiausiai visus "kitoniškumus" pirštais rodo ne kokie "heiteriai" ar netolerantiškieji, bet tie, kurie atseit rūpinasi tolerancijos plėtra. Vėlgi, kaip čia su kadaise internetuose platintais paveiksliukais apie moteris - va, Onutė yra apkūni, tačiau nesijaudink, Onute, tu ir apkūni esi graži! Tik kažkaip pamirštama, jog Onutė galbūt niekad negalvojo, kad ji apkūni ar kad gali būti negraži. Beveik visiems tie paveiksliukai su moterimis patiko, tik įdomu, kas būtų, jei kažką panašaus padarytų su kitais "marginalizuojamais" žmonėmis? "Petriukas neturi kojos, bet nebijok, Petriuk, tu irgi gali būti kaip visi ir jaustis vyru!" Absurdas, ar ne?

Labai abejoju (ir nė karto neteko susidurti), jog kiekvienas žmogus, kuris esą marginalizuojamas, savo "kitoniškumus" keltų viršun taip smarkiai, kaip tie, kurie propaguoja toleranciją. Neteko išgirsti: "Labas, aš tai žinok esu lesbietė/autistė/ŽIV positive/romė/etc." Kai kurie dalykai yra tapę neatskiriama asmenybės dalimi ir tu apie juos tiesiog negalvoji, tačiau kaskart tą primena kiti. Ypač bjauru tiems, kurių "kitoniškumai" yra ryškiai matomi. "O, matau, tu negali vaikščioti! Kaip aš tave užjaučiu, vargšele!" Ne, žmoga tikrai nežinojo, jog negali vaikščioti, ačiū, jog bakstelėjote pirštu į tai! Ir dar pasidalinsite užuojauta! Oh, wow, so much help!..

Bet jei netyčia pasakysi, jog tau nepatinka toks baksnojimas, tau nepatinka, jog va kačiukai aprengiami drabužėliais ir fotografuojami kaip žmonės, po to sharinami internetuose, kad visi jais žavėtųsi ir sakytų aww - tai būsi kažkokia baisa pabaisa ir tikra nesusipratėle. Na gerai, tebūnie. Tačiau manau, jog yra daug deramesnis elgesys su tais, kurie kažkam atrodo "kitokiais" ir "marginalizuojamais".

1. Nustokite patys badyti pirštais į tai, kas, jūsų manymu, yra žmonių marginalizavimo priežastis.
2. Imkite pavyzdį iš vaikų - ne kartą dalinausi istorija iš darbo vaikų darželyje, kai vaikai apkalbinėjo savo šeimas, nes mokėmės anglų kalbos žodžius - mother, father, sister, brother ir pan. Buvo pats "Šeimos psichozės" seime [tyčia iš mažosios] įkarštis, o darželinukai visiškai ramiai šnekėjosi: "Aš tai neturiu tėčio". "Ane? Geras, aš irgi!". Jokio nusistebėjimo, jokio pasibaisėjimo, tiesiog. Kaip nieks nesistebi, jog žolė žalia ar dangus mėlynas. Aišku, tiek žolės žalumas, tiek dangaus mėlynumas gali kelti įspūdžius, emocijas, galima į juos žiūrėti. Tik va su žmonėm kažkaip kitaip - vaikai neretai domisi ir žiūri į žmones vežimėliuose, tačiau tėvai iškart drausmina - baik, negalima, nemandagu, nežiūrėk! Ir va būtent nuo to prasideda marginalizavimas, kuris nuo šios stadijos keliauja į neapykantą arba "toleranciją", aka: "ak, tu esi neįgalus/apkūnus/neheteroseksualus/negražus/nelietuvis/nebaltaodis/etc, bet gi nieko tokio! Aš manau, kad visi žmonės yra vienodi ir nepaisant to, kad tu esi anoks, iš tiesų tai tikrai ne!"

O čia va smegenys ir nusprogo.

Jau buvau pamiršusi apie sumanymą, kuris kilo dieną - pakoreguoti kokį random straipsnį ir pažiūrėti kaip gi jis atrodytų, jei... (manau, pasimatys, ką pakoregavau)
O L. pasidalino visai neblogu ir tam puikiai tinkančiu tekstu, tai va:

Filosofas, visuomenės veikėjas Leonidas Donskis atkreipia dėmesį, kad iš principo Lietuva turi geros ir europietiškos šalies reputaciją. Net Sąjūdžio laikais, kai Maskva mėgino sukiršinti lietuvius su rusais, lenkais, žydais, to padaryti nepavyko – Lietuva nebuvo išprovokuota.

Jis stebisi sprendimu vidury dienos, pamokų metu, krėsti rusišką mokyklą. K. Girniaus aiškinimu, teisėsauga aiškiai nieko mokykloje nerado. Tokį elgesį pašnekovas vertina kaip neatsakingus valdžios žmonių veiksmus siekiant parodyti budrumą. „Tai labai pavojinga“, – perspėja vyras.

http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/perspeja-del-pavojaus-kur-veda-isterija-del-rusijos.d?id=68042944#ixzz3bBYPIurP