Ugne

Šiandien tyčia, o gal ir netyčia įpuoliau į kelias skirtingas diskusijas apie žmones su dauno sindromu.

Viena vystėsi po pasidalintu straipsniu apie paauglę, kuri, nors "serga dauno liga", todėl yra linkusi į antsvorį, sugebėjo numesti svorio ir tapti sėkmingu modeliu (taip, pagal visas gražiausias moterinimo tradicijas - liekna, padažyta, aprengta rausvais apatiniais ir paguldyta ant lovos jūsų visų žvilgsniams) - ir taip, visą tą ji pasirinko laisva valia, sąmoningai ir pati. Ir šis atvejis kai kuriems įrodo, jog "tai, kad tokios istorijos tampa išvis įmanomos liudija neabejotiną vakarų visuomenės pažangą", tuo tarpu aš, kažkokia nepažangi, perskaičiau tą istoriją kaip "net ir apkūnią _dauniukę_ galime paversti gražia, patrauklia, seksualia Moterimi" [būtent iš didžiosios M].

Antroji, iššaukta pirmosios, vystosi po pasidalintu filmo aprašymu. Filme dauno sindromą turintis vaikinas įsimyli _sveiką_ moterį. Top komentaras - ir pagal "like" skaičių, ir pagal turinį (tik ne gerąja prasme) yra toks:
"Asmeniškai pažįstu žmonių turinčių negalią, didelių psichikos problemų. Jie tokie pat žmonės kaip mes, tik labai apriboti savo galimybėse. Ir daugelis tų ribų yra dėl visuomenės reakcijos į juos, o ne dėl sveikatos priežasčių. Todėl šis atvejis, suomiai Eurovizijoje džiugina mane tiesiog neišpasakytai."
Įdomiausia komentaro dalis yra ta, kurioje teigiama: "Jie yra tokie pat žmonės kaip ir mes", kas, iš vienos pusės yra labai bloga "kapitonas Obvijosas trenkia vėl" išraiška, iš kitos pusės, joje labai ryški dabartinio tolerancijos-ne-patyčioms lietuviškojo diskurso dvasia (čia kaip buvo "zeitgeist", tai galima pavadinti "toleranzgeist").

Ir kuo gi tai nėra gerai?

Pažiūrėkime, kas gi čia yra padaroma. Nors niekas ne(be)sako, jog "va, žiūrėk, čia _dauniukas_, jo protas ne toks kaip turi būti, todėl jis diskriminuojamas", ar "va, žiūrėk, čia yra juodaodis, jo odos spalva yra kitokia, todėl jis diskriminuojamas", ar "va, žiūrėk, čia yra raudonplaukis, jo plaukai raudoni, dėl to iš jo tyčiojasi", nes jau truputį per tą peržengėm, bet būtent tie "toleranzgeist" šalininkai tą ir daro - parodo pirštu į tai, kas yra "kitaip", o tada pradeda aiškinti, jog ne, visgi nėra čia nieko kitaip, ar tie kitoniškumai yra ne(be)svarbūs, ir galiausiai, visi žmonės yra skirtingi, bet tuo pačiu ir vienodi bei lygus.

Man žmonių lygybė (įstatymiška ir, hm, savijautiška, ar kaip tą įvardinti?) yra visai kūl, bet visų "vienodinimas" prie to neprisideda (kaip ir šokantys skeletai, romo/juodaodžio/neįgaliojo/narkomano širdys ar mylinčios pandos).

Sėdėdama ir laukdama kolegės pagalvojau, kad visa tai primena [vintažines] fotografijas su kačiukais. Žiū, įmesk į internetą nuotrauką su kačiukais - ir visi tada turi jas žiūrėti, žavėtis ir sakyti - "awww, kaip miela". Kažkur teko matyti (nepamenu kur ir kaip besivadinantį) straipsnį, kur mama kovojo dėl to, jog jos vaikas su dauno sindromu būtų laikomas ir pripažįstamas gražiu (nors man asmeniškai tai labai daug vaikų, ypač naujagimių, yra tikrai baisūs :)))

Panašiai ir su kitais dalykais; štai neseniai Danguolė dalinosi šiuo filmuku: http://www.alfa.lt/straipsnis/49849083/kavines-filipinuose-personalas-autizma-turintys-jaunuoliai - daug kas turbūt pasakytų - o, kokie puikūs žmonės, rūpinasi vargšais autistais, kurie patys tubūt nieko be kitų pagalbos nesugebėtų padaryti - ima juos ir padaro "tikrais žmonėmis", "integruoja į visuomenę" ir išmoko elgtis kaip pridera bei dirbti darbus, kurie tinka tokiems va marginalizuojamiems žmonėms. Nagi vėlgi, kaip su šia nuotrauka ir kačiukais - va, aprenkime juos kaip žmones, įmeskime į žmogišką situaciją ir žavėkimes - awww kaip miela! Kaip pažangu!

Bėda tame, jog veikiausiai visus "kitoniškumus" pirštais rodo ne kokie "heiteriai" ar netolerantiškieji, bet tie, kurie atseit rūpinasi tolerancijos plėtra. Vėlgi, kaip čia su kadaise internetuose platintais paveiksliukais apie moteris - va, Onutė yra apkūni, tačiau nesijaudink, Onute, tu ir apkūni esi graži! Tik kažkaip pamirštama, jog Onutė galbūt niekad negalvojo, kad ji apkūni ar kad gali būti negraži. Beveik visiems tie paveiksliukai su moterimis patiko, tik įdomu, kas būtų, jei kažką panašaus padarytų su kitais "marginalizuojamais" žmonėmis? "Petriukas neturi kojos, bet nebijok, Petriuk, tu irgi gali būti kaip visi ir jaustis vyru!" Absurdas, ar ne?

Labai abejoju (ir nė karto neteko susidurti), jog kiekvienas žmogus, kuris esą marginalizuojamas, savo "kitoniškumus" keltų viršun taip smarkiai, kaip tie, kurie propaguoja toleranciją. Neteko išgirsti: "Labas, aš tai žinok esu lesbietė/autistė/ŽIV positive/romė/etc." Kai kurie dalykai yra tapę neatskiriama asmenybės dalimi ir tu apie juos tiesiog negalvoji, tačiau kaskart tą primena kiti. Ypač bjauru tiems, kurių "kitoniškumai" yra ryškiai matomi. "O, matau, tu negali vaikščioti! Kaip aš tave užjaučiu, vargšele!" Ne, žmoga tikrai nežinojo, jog negali vaikščioti, ačiū, jog bakstelėjote pirštu į tai! Ir dar pasidalinsite užuojauta! Oh, wow, so much help!..

Bet jei netyčia pasakysi, jog tau nepatinka toks baksnojimas, tau nepatinka, jog va kačiukai aprengiami drabužėliais ir fotografuojami kaip žmonės, po to sharinami internetuose, kad visi jais žavėtųsi ir sakytų aww - tai būsi kažkokia baisa pabaisa ir tikra nesusipratėle. Na gerai, tebūnie. Tačiau manau, jog yra daug deramesnis elgesys su tais, kurie kažkam atrodo "kitokiais" ir "marginalizuojamais".

1. Nustokite patys badyti pirštais į tai, kas, jūsų manymu, yra žmonių marginalizavimo priežastis.
2. Imkite pavyzdį iš vaikų - ne kartą dalinausi istorija iš darbo vaikų darželyje, kai vaikai apkalbinėjo savo šeimas, nes mokėmės anglų kalbos žodžius - mother, father, sister, brother ir pan. Buvo pats "Šeimos psichozės" seime [tyčia iš mažosios] įkarštis, o darželinukai visiškai ramiai šnekėjosi: "Aš tai neturiu tėčio". "Ane? Geras, aš irgi!". Jokio nusistebėjimo, jokio pasibaisėjimo, tiesiog. Kaip nieks nesistebi, jog žolė žalia ar dangus mėlynas. Aišku, tiek žolės žalumas, tiek dangaus mėlynumas gali kelti įspūdžius, emocijas, galima į juos žiūrėti. Tik va su žmonėm kažkaip kitaip - vaikai neretai domisi ir žiūri į žmones vežimėliuose, tačiau tėvai iškart drausmina - baik, negalima, nemandagu, nežiūrėk! Ir va būtent nuo to prasideda marginalizavimas, kuris nuo šios stadijos keliauja į neapykantą arba "toleranciją", aka: "ak, tu esi neįgalus/apkūnus/neheteroseksualus/negražus/nelietuvis/nebaltaodis/etc, bet gi nieko tokio! Aš manau, kad visi žmonės yra vienodi ir nepaisant to, kad tu esi anoks, iš tiesų tai tikrai ne!"

O čia va smegenys ir nusprogo.