Ugne

Nepaprastai apsidžiaugiau perskaičiusi interviu su Dominyku Cze, kuriame jis išsakė tas mintis, kurias pati rutuliojau tik nedidelėje draugų ir kolegų grupelėje. Jei neklystu, tiek aš, tiek straipsnio herojus istorijos studijas Vilniaus Universitete pradėjome drauge; po pirmųjų metų jis pradingo, o aš likau ir toliau krimtau toli gražu ne skalsią istorijos studento duoną.

Džiaugiuosi, bet ir keikiu savo pasirinkimą.

Keikiu, nes Dominyko Cze įžvalgos apie mokslą istorijos fakultete (nors jis šiuos teiginius taiko visoms Lietuvos švietimo institucijoms, aš, iš arti susidūrusi tik su saviške, nedrįsčiau taip vertinti visų) - neegzistuoja normali sistema arba metodas, skatinantis humanitarinių mokslų studentus mąstyti ir analizuoti”; svarbu išmokti informaciją, kurios realiai šiandien, turint omeny lengvą informacijos prieinamumą, apskritai nebereikia; kitokia nuomonė akademiniuose sluoksniuose ne tik neskatinama, bet ir netoleruojama - itin taiklios.

Džiaugiuosi, kad paskutiniame semestre atsirado vienas (vienintelis?) dėstytojas, kurio kalba nė iš tolo nepriminė iki šiol girdėtų paskaitų bei išsakytų nuomonių. Dėstytojas, kuris iš savo savotiškos meilės istorijos dalykui, istoriją varto ir dėlioja kaip kokį Rubiko kubiką, nebijodamas parodyti įvairių jos pusių, negailėdamas kandžių pastabų tiek pačiam istorijos mokslui, tiek jos tyrėjams. Viliuosi, kad tai, ką jis kalba, pasiekia kitus, sėdinčius auditorijoje, ir pažadina kažkur miegantį ar išvis neegzistuojantį kritinį mąstymą. Dar džiaugiuosi, kad pati patyriau tą įgriuvimą į nuobodybės ir konformizmo balą, dar labiau džiaugiuosi, kad atsirado tų, kurie davė tą reikiamą spyrį grįžti prie to, dėl ko ir pradėjau istorijos studijas – maištauti!
Perkratau galvoje, kiek kartų, parodžius susidomėjimą kokia nors tema, man buvo atsakyta “NE”. Arba griežtai, arba tyčiojantis, arba man užsispyrus ir išsikovojus teisę tirti kitką ir kitaip. Kuomet reikėjo rinktis rašto darbo temą dalykui apie nacistinę okupaciją, norėjau rašyti apie Edelweiss Piraten, Weisse Rose ir jazz'o subkultūrą, hitlerininkų vadintą Swingjugend. Išgirdau “Ne” - esą, tai nesusiję su dalyko tema. Pasirinkus recenzijuoti knygą apie sufražistes ir D. Britanijos mokytojų seserijas, buvau viešai išjuokta prieš visą auditoriją. Taip pasielgęs profesorius, vieša paslaptis, priklauso vienai ultradešiniajai politinei grupuotei, tad gerai, jog tokio tipų veikėjų išsireiškimus esu pratusi priimti kaip nevykusius pokštus. Ilgiausiai kovojau dėl baigiamojo darbo temos. Aš sakau – ideologiškai angažuota mokykla, man atsako – o gal pradinių mokyklų tinklo plėtra? Tik nunešus literatūros ir šaltinių sąrašą, į mano temą pažiūrėta rimtai....

Taigi, kas buvo su manimi nutikę? Žiūriu į užrašus, rašytus maždaug prieš metus:
<...> mane beveik suvalgė “vieningosios srovės”, vienintelės tiesos skelbėjas lietuviškas mokslas. Nors smarkiai ignoravau gana griežtas programos ribas, nors ginčyjausi su kai kuriais dėstytojais apie bendrąjį istorijos mokslo suvokimą. <...> beveik visada dėstomi vienašaliai ir visuotinai priimtini faktai, taip auginami dori ir nuosaikūs valstybei piliečiai. Ir kaipgi mane taip apgavo?.. <...> Rašiau tai, ką mačiau knygose, ką buvau priėmusi kaip gryną tiesą. Kaip tai nutiko – neįsivaizduoju, susuko viskas galvą. Pamiršau savo mėgtą aštrų ir kandų žodį, pamiršau, kad NIEKADA nereikia aklai sutikti su viskuo, ką matai ir skaitai.

Deja, nepanašu, kad tokį “nukrypimą ir atsivertimą” būtų patyrę kiti studentai. Pasigendu aplinkui ne tik originalesnių rašto darbų temų, bet apskritai radikalios minties studentų bendruomenėje, taip reikalingos bet kokiam visuomenės progresui. Nežinau, kuo tai reikėtų aiškinti. Mitiniu lietuvių tautiniu charakteriu (įgimtu konformizmu)? Ė, pala, bet juk tikrai visais laikais tokie nebuvome. Įsigalėjusiu abejingumu visuomenėje, kažkas panašaus į aprašytą situaciją Rusijoje? O gal ieškoti sąmokslo teorijų – įstatymais sąmoningai studentų sąjungų veikla kreipiama į materialinės padėties gerinimą, taip slopinant studentiją kaip progresyvią visuomenės jėgą?

Labai liūdna, kad savuoju universitetu ir studentų bendruomene bei organizacijomis kol kas tik tenka nusivilti. Mažą viltį užžiebė besisteigianti Lietuvos Istorijos Studentų Asociaciją, tačiau... Atsiprašau, jei įžeisiu steigėjus bei dalyvius, bet: 1) steigiamajame susirinkime nusakyta superhierarchinė organizacijos struktūra iš karto atbaidė nuo dalyvavimo jos veikloje (tą pastebėjo ir paminėjo kitas susirinkime dalyvavęs studentas, berods iš VDU); 2) važinėti po mokyklas ir skatinti moksleivius rinktis istorijos studijas – po šito vos tvardžiau juoką. Jau dabar VU istorijos studentų kurso studentų skaičiui viršyja 80 (be abejonės, ne visi kruopščiai lanko paskaitas), o kai kuriose srautinėse paskaitose susirenka apie 150 studentų – apie kokią studijų ir darbo su studentais kokybę galima kalbėti? Seminarai (nors per juos dažniausiai kalba vos keli studentai) tampa neįgyvendinamais, jau nekalbant apie rašto darbų skaitymą ir vertinimą. Todėl studentas tampa rašto darbų rašymo mašinėle: parašai-priduodi-pamiršti. Apie tai, ką, atlikdami istorinius tyrimus, darome gerai, ką darome blogai, kalba mažuma dėstytojų. Ir nieko keisto, žinant kiekį makūlatūros, kurią reikia kruopščiai perskaityti. 3) tik dėl studentų mokslinės veiklos galėčiau pagirti LISA – tiek informacijos apie konferencijas, knygų pristatymus ir kt., nepaprastai trūksta. Apie galimybę patiems dalyvauti moksliniuose renginiuose sužinojau ne iš VU aplinkos. Kol kas šia kryptimi asociacija berods nieko nenuveikė, bet palinkėčiau aktyvumo ir koncentravimosi būtent apie mokslą, o ne apie propagandines išvykas.

Bet gana apie Istorijos fakultetą. Tai, kas dedasi kituose fakultetuose, man nėra smarkiai pažįstama, ir kalbėti bei rašyti galiu tik apie tai, kas mane pasiekia gandų lygmenyje arba medijose. Šiandien galėčiau išskirti kelis mane labiausiai jaudinančius dalykus: seksizmas, ultradešiniųjų akademikų karta bei universiteto kaip pažangios institucijos sunykimas.
Pabūsiu “pletkininke”. Per pirmąsias paskaitas dėstytojai stebėjosi “moteriška” auditorijos sudėtimi, juk istorija – tai vyrų mokslas!.. Dar besimokant pirmame kurse, kuomet reikėjo rinktis laisvai pasirenkamus dalykus, vyresnis kolega iškart nerekomendavo vieno dalyko, būtent dėl mano ir dėstytojo pažiūrų nesuderinamumo. Paklausiau, nesirinkau, užtai kiek prisiklausiau: filologės pasakojo, jog dėstytojas pareiškė, jog studentės, praradusios nekaltybę, pas jį dešimtuko neturės. Oho! Ne žodis žodin, pletkas lieka pletku, bet kiekvienas pletkas turi pradžią, kurioje slypi bent trupinėlis tiesos. Apie Filosofijos fakultetą rašė vienas feministinis blog'as. Filosofijos fakultete įsikūręs Feministinis Frontas (nors mano nuomonė apie jį dviprasmiška) rėžia viską, kas ir kaip. Tiek apie Šliogerį, tiek apie fizikus.

Su seksizmu VU kažkas jau kovoja, tačiau man daug labiau nerimą kelia, kaip išsireškė vienas kolega, tai, jog į daktarus išeina tie, kurie “pirmuose kursuose vaikščiojo su bomberiais ir vėliavėlėm”. Aš esu už tai, kad daiktai būtų vadinami tikraisiais vardais, taigi: man nerimą kelia tai, jog doktorantūros studijose tupi nemažai ultradešiniųjų pažiūrų asmenų. Ir ne tik studijose – kiek jų jau dirba mokslinį darbą ir perteikia savo pozicijas studentams? Puikiausias to pavyzdys – Marius Kundrotas. Iškalbinga jo fotografija iš 2010 m. Gaypride: tiek plakatas, tiek rankos gestas. Tik nereikia vynioti jo pažiūrų į popierėlį – homofobas, neonacis, priklauso “Jaunosios Lietuvos” partijai. O didžiausias akibrokštas – VU TSPMI politikos mokslų doktorantas. Tokio asmens buvimą akademinėje bendruomenėje aš laikau įžeidimu ir spjūviu į veidą visiems, siekiantiems pokyčių homofobiškoje ir ksenofobiškoje Lietuvos visuomenėje. Keista, jog nors M. Kundroto bendražygis R. Čekutis už savo pažiūras “nusvilo” (buvo atleistas iš Seimo narės, Žmogaus teisių komiteto narės (!) D. Kuodytės patarėjo pareigų), VU politologas toliau tupi šiltoje vietelėje, o jo veikla ir tyrimai nesulaukia atgarsio. Nors istorikų bendruomenėje plačiai aptarinėta M. Tamošaičio monografija apie rašytojų “kairėjimą” - negailėta aštrios kritikos istoriko naudotai “kairėjimo” sąvokai ir tyrimo krypčiai, M. Kudroto darbas apie “Tautą amžių kelyje”, nepanašu, jog sulaukė tokių reakcijų, nors sąvoka “tautininkystė” man kelia ne ką mažesnę šypseną.

Kadangi esu panirusi į nepaprastai įdomų baigiamojo darbo tyrimą, dalyvauti viešajame gyvenime tenka vis mažiau, tačiau pasiekė vieno pažįstamo VDU studento nuoroda, su prierašu Kodėl užmigęs VU kritinis mąstymas? Aš savo ruožtu galiu tik pakartoti tą patį klausimą.

Pabaigai – vėl citata iš užrašų:
Prasivalius akis, prasikapsčius ausis ir pravėdinus smegenis nuo “vienintelės priimtinos tiesos”, noriu tokią būseną ir išlaikyti. Švarų protą, nesuteptą jau parašytų knygų, įtvirtintų tiesų. Noriu kapstytis ten, kur niekas dar nesikapstė, noriu tyrinėti “pralaimėtojų” istoriją, nes jie buvo ne “pralaimėjusieji”, o “nelaimėjusieji”. Noriu būti ta, kuri pateiks savitą (ne)tiesą ir suteiks spyrį, neleidžiantį sustabarėti taip, kaip buvau sustabarėjusi aš, kitiems...