st_

Prieš savaitę senukas, paklaustas, ar toli autobuso, kuriuo važiuojam, žiedas, pamąstė, ir nusprendė geriau mus informuot, kad nuo žiedo 40 minučių kelio pėstute iki ežero.
Prieš kelias pilkas dienas bevaikščiodami kol kas dar šaltais ir nemoteriškais naujosios švietimo įstaigos koridoriais, aptikom ant stalo eilinį freewarinį leidinį. Skaityti net neketinau, bet čia buvo vienas iš tų 12% atvejų, kai permetimas akimis būna kažkuo naudingas. Akys užkliuvo už vieno atsitiktinio veido fotkėj, akys trinamos, smegenys priima staigius impulsus, confirmed, vaizduotė engaged, ir bando įsivaizduoti to žmogaus pirma virtualią, vėliau gyvą reakciją, kai pamatys, tada įsijungia sadovariklis, norisi pamatyt abi reakcijas paeiliui, žmogus klastūniškai offline, mob.tyli, užtat įrodymai saugiai stalčiuj. Tarp grandinės, dead calculator ir žydros knygutės su gėlytėm, dedikuotos maniškei mainboard.
Bėdos maloningai emigravo iš nugaros į gerklę, razor-like jausmas seka kiekvieną seilės ryjimą. Reikės pradėt visus juos registruot, tada visi normalaus proto skausmai, bakterijos ir infekcijos, pajutę biurokratijos (EU included) prieskonį išsilakstys.
O tada nuo stalo dings į respiratorių panašus devaisas su dantų pastos skonio tirpalu, suvalgysiu šokoladą, kuris dabar beskonis ir tik veliasi tarp dantų, žmoniškai nusiskusiu, užkliudęs ranka numesiu visą pustuštį cd stovą tiesiai į šiukšlių dėžę, šypsosiuos, sieksiu fotiko, batarkės tebesikraus. Pusė sekundės, alf+f4, lygiai kaip dabar, und kein-conscious und kein wired.
Ir toliau sapnuosiu, kaip nekenčiu realizmo, susikuriančio po pirštais.