opit

ryškesni dalykai švenčiant buvo:
 - saliutai. gražu. geriausias būdas leisti pinigus, ypač valstybei.
 - penktą ryto eiti per aikštę, kurioje ritinėjasi ir žvanga krūvos šampano butelių šukių. ir šiukšlių.
 - įššauti raketą iš kambario sau į langus
 - lietuviai, fotografuojantys fejerverkus su blykstėmis ir draugus be blyksčių.
 - "gyvenimas nusisekė", sakau pas prietelius spintoje.
 - žaidimai su folija ant galvos.
 - vedlys gagarinas. mūsų žmogus.
 - pažiūrėti į mikroskopą prieš užmiegant.

kitais naujaisiais metais imsiu maximą, tą, kuri dirba per naktį. vaišinsiu kasininkes šampanu ir kviesiu apsauginius valsui.

Įstabi kelionė. pakankamai toli, pakankamai ilgai, pakankamai giliai, pakankamai kitaip, bei pakankamai laiku. pakankamai į vietą, nes arabiškas pasaulis - jis arti ir šiais globaliais laikais vis artėja. labai gerai pamatyti ne per tv, o bent kiek "iš vidaus" - arba bent prigludus prie šono. labai laiku, nes grįžus matau žieminį didžiosios lokės pėdsaką žmonių veiduose. trumpų dienų, reklaminės isterijos ir vienas kitų nematymo dėmę. labai visaip - dviračiu, lėktuvu, laivu, autobusais, grand taxi - old school mersedesu, kurio priekyje neaišku, kaip, reikia sutilpti tryse, kupranugariais, daug daug kilometrų kojomis.

- įstabi išleistuvė bei pankrokas iki penkių ryto, nesudėti daiktai, "kur mano pasas?", išblaivinanti repeticija. paskui galiu pasakoti tik tiek, kad kolega išdykauja su moteriškomis odinėmis pirštinėmis ir pasu. dar paskui - bulvės prie aerouosto ir skridimo jausmas - būti virš jų visų, nieko neprivalančiais ir iškirptais iš laiko.
- mes turim tokią teoriją, kad kiekvienoje kelionėje reikia pervažiuoti lenkiją. šios kelionės lenkija - naktis frankfurto oro uoste ant grindų, bei oro uostų ultraparanoja. pastovūs pranešimai apie fucking war going on ir new regulations ir do not leave your luggage unattended, ir iš manęs atima dantų pastą.
- ispanija, adomėlio gaivalo faktorius, ir mes dešimt kilometrų einame palei autostradą. pirmojo apelsino euforija. paskui - laivas, labai gerai tas vandens perplaukimas į atostogą.
- anoj pusėj - žostkai kitaip. taksistas, vairuojantis prieš eismą, siaučiantys vaikai, stotys, kuriose informacijos, ženklų ir aiškumo nėra, tačiau yra daugybė besirūpinančių, kurie sklandžiai suroutina mus žioplus iki reikiamos vietos.
- reikiama vieta - tai chefchaoenas, mėlynų namų miestas. mus pasigauna pasakų diedas ahmedas, įvedęs į pasakišką senamiestį, kuriame - seniai juodais gobtuvais iš arabiškų sapnų, saldi mėtų arbata bei austų žibintų krautuvės. vėleliau tą vakarą jis išgeria pusę butelio rusiškos degtinės, paskutinį džointą suka gal pusę valandos, pasakodamas kažką apie nojų neįmanomu kalbų mišiniu.
- tas pirmasis rytas, pats geriausias. staigus vietos suvokimas, asiliukas, vežantis dujas pro langą. pasirodo, chefchaoene atsidūrėm tuo pačiu metu, kaip ir naujasis maroko karalius, taigi pamatom įstabų paradą.
- mano sentimentai tranzui mus nuveda į hotel goa, kurį prilaiko sena hiparikų laikų šveicarė. hendrixo ir ganešos paveikslai ant sienų, puikus apelsinų rytas ant stogo ir grojimas vienastygiu instrumentu.
- lipam į sugriautą mečetę aukštai ant kalno.
- paskui ilga kelionė autobusu, bei "blia!" iš ryto. 800 km į pietus, ir viskas labai kitaip, palmės ir pusdykumė - kurią žmonės atkakliai įkalbinėja būti derlinga. hasano tūsiukas, ir atsiduriame viešbutyje iš molio ir šūdo.
sekančias tris dienas - dykuma. spengiančiai tyku, saulėtekiai, prie pat pakibusios žvaigždės ir mėnulio peizažas. gaila tik, kad užlipus ant aukščiausios kopos matosi visi keturi jos kraštai.
hasanas sako "this night i was not at home. i wanted to see my wife", ir švyti žandais. jo žmona gyvena už kopų.

mūsų vedlys yra dvidešimties metų šiek tiek užsipisęs bičiukas, kuris "atliekamu" laiku iš prince of persia uniformos persirengia į treningus ir reikalauja džointo. dar žiūriu, kaip in the middle of nowhere jis lipa ant kopos viršaus išsiųsti žinutės. "no drink, no smoke - no happy. hashish is couscous for the head".

laimiu lemtingą šachmatų partiją, o po to dziudo susirėmime man patempia žandikaulį.

laukiam autobuso rissani mieste, pačiame sacharos pakrašty. šalia - interneto kavinė, kurią prižiūri mikli mergina, bei juodosios šmėklos su čadromis, kurios net nešneka su nepažįstamais, o mykdamos tiesia rankas išmaldai.

fezas, 6 valandos ryto, mus pasigauna dar vienas mohamedas, užsiimantis hašo chainsmokingu. "i have a japanese wife and want to buy you. i will give all the camels in sahara, and i would take you to a hammam every day", sako man. po to jis įkalbinėja mylimąjį vežti namo kokaino ir pasako nemirtingą frazę: "simple people do some traffic too". paskui jis mus įpaišo į viešbučio kambarį, kuriame ką tik pažadintas japanese friend penkiolika minučių valosi dantis.

iškart tampa aišku, kad fezas - puiki vieta užsibūti. tūkstančio metų senamiestis, kuriame žmonės gyvena ir dirba ne dėl prestižo, o dėl to, kad jie visą laiką taip darė. taip nepanašu į fasadinį vilnių. patiriam dieną klaidžiojimo po 9k siaurų labirintinių gatvelių, pirmosios maroke kavos skonį, paranoišką prancūzą ant stogo.
paskui dar - turgūs, kuriuos geriausiai aprašo toks tekstas, prieskoniai iš prieskonių senio, ir katės. kates noriu paminėt atskira tvarka, jos ten gyvena visais lygiais, lenda iš rūsių ir kritinėja ant galvų nuo stogo. žaidžiame žaidimą "surask tris kates", pūsdami nuo viešbučio terasos.

dar - žostkai smirdančios dažyklos, kuriose berniukai dirba griežtai viduramžių metodais, ir karvelių šūdais nuiminėja vilną nuo odos. paskui iš odos siuva geltonas šlepetes.

paskui - naktis chefchaoene, kuris jau jaukus kaip namai, baisi tetouano stotis, nykus žieminis pajūrio miestelis, kuriame belieka eiti dešimt kilometrų iki švyturio ir dešimt kilometrų atgal. kalnų keliais ir lyjant, ir tamsoje, o švyturys, pasirodo, yra pasienio policijos postas.

grįžtant tamsoje matau atsivejančius keturis vyrus su kaukėmis ir automatais. tie patys smagūs pasieniečiai, paaiškėja, kai jau spėju nusigąst. šnekam kažkokia babelio kalbų sriuba, o vienas iš jų man peršasi ir prašo pasiimt į europą.

paskui - viešbučio vonia, kur persivalgom mandarinų. baisi tetuano stotis, kur mus apsuka antrą kartą, tangieras, kuriame burroughsas parašė "naked lunch". turbūt kitur nelabai būtų galėjęs parašyti. sunku rasti tokį juodą miestą - kur aiškiai jaučiamos grėsmės srovės po paviršiumi. tamsių žvilgsnių, fantasmagoriškų senių ir mažamečių dealerių uostas. jame matome, kaip nuo pat ryto pučiantys diedai kavinėje užpjudo vaiką šunimi. kur bičas nešasi puokštę gyvų vištų žemyn galvomis, o artėjant policijai nelegalūs saldumynų prekeiviai slepiasi siaurose gatvelėse.

paskui namo.

paskui dar lieka visokie momentai. adomėlis, ant djellabos užsivilkęs linuxo pingvino maikę. vienos stygos instrumentas, kuriuo galima labai daug išgroti, siurreali ex-sinagoga - kur dabar treniruojasi musulmonai boksininkai. trisdešimt rūšių datulių.

aprengtos merginos keliose reklamose (hehe, galvojau, mes negerbiam moters, laikydami jos kūną objektu, jie negerbia moters kaip savarankiško subjekto, tačiau puiku nematyti niekur idealių patelių parado - tuo atžvilgiu jų moterims geriau). dar labiausiai patiko kuklios merginos uždengtais plaukais, išeinančios iš informatikos instituto.

dar - vyrų kavinė feze, kur trisdešimt diedų kontempliuoja vyriškąją tuštumą visą dieną. gerdami saldžią arbatą. patiko tas sekso ir alkoholio nebuvimo bei lengvų narkotikų suteikiamas saugumas. čia gali būti apsuktas - nes jei tave galima apsukti, vadinasi, esi to vertas - bet nebaisu. kaip, tarkim, gali būti nejauku gedimino prospekte.

local "jie" ir "global" mes. aš tai labai dažnai jaučiu turisto kompleksą. žiūrinčio ir siurbiančio "jų" autentiškumą, savitumą, nusistovėjusią tapatybę. labai laiku papuolė hakim bey skaitalas, kuriame rašė apie skirtumą tarp piligrimystės bei turizmo, apie tai, kad piligrimas siekia "palaiminimo" - kuris neišsemiamas bei begalinis, o turistas vartoja "skirtumą", kuris yra socialinis, kultūrinis, baigtinis. po turistų srauto iš ypatingos vietos nieko nelieka - tik vienodumas. dar verčiau kažkur tą tekstą, gal išplauks į internetą.

"animal rights" :)
maroke nėra tokios sąvokos. paskersti gyvuliukai kabo gatvėse, čia pat juos gali iškepti, kupranugariai tąso tiek, kiek pakelia su virvėmis žabtuose, viskas dar nepaslėpta po gatavo produkto etiketės uždanga ir matosi, kas iš kur ateina. kita vertus, mūsų paukštidėse ir kiaulidėse gyvūnams šūdinas visas gyvenimas - o aniems - tik pabaiga.

dar ryškiai įsiminiau bičiuką su šeima dykumoje, kurie palapinėse gyvena visą laiką, toliausiai nuvyksta į miestelį už 30 km, tačiau vakare jie sėdi ratu ir apie kažką pliurpia valandų valandas. kažko dar nesulaužę.

pati šalis gera. nepervažiuota didžiojo globalizacijos volo, ir nepanašu, kad greitai tai gausis. nėra užklijuotų šypsenų, nėra didžiųjų parduotuvių, daiktai - vis dar rankų darbo ir skirtingi. priešnuodis cinizmui.
ilgai negalėjau pribloginti iki galo, kad viskas pasibaigtų. norėčiau, kad būtų tęsinys.

mokslininkai dabar ieško ne tokių genų, kurie būtų už ką nors atsakingi, tačiau tokių, kurie neegzistuoja, nes negalėtų būti suderinami su gyvybe. sako, vėliau galėtų sukurti "savižudybės geną" - uždelsto veikimo bombą, kuria vėliau būtų galima sunaikinti pavojingus genetiškai modifikuotus organizmus.
kai jau kažkur matėm, tai net nebestebina.

aš irgi už lietuvybę.

ir tikiuosi, kad toks šaršalas padarys daug daugiau, nei ašarotos kalbininkų konvulsijos.
imo, internetas - tai visų pirma tekstinės informacijos šaltinis. žmonės eina į internetą skaityti ir rašyti raidžių. nesvarbu, kur - myspace, google ar hardcore.lt forume. jei raidės bilekokios - tai gali sugadinti ir geriausią tekstą.

be to, man patinka, kai kas nors (kitas) ką nors daro gerai. iki galo. jei jau paperdi raidžių į pasaulį, tai bent tegul būna nuoseklu.

hehe, gal lt blogosfera norėtų įsidėti pas save scriptus, kurie trintų šveplus komentarus? truputį alfabetinio fašizmo :)?

kartais užmetu akį į naujienų puslapius, tai du keisčiausi dalykai pasaulyje dabar yra:

- tai, kad arielis sharonas jau apie metus yra komoje, o šalis vis dar jaučiasi jo neapleista ir globojama. primena istorijas apie merliną.

- britanijoje MI5 ruošiasi spaminti jų puslapyje užsiregistravusius vartotojus, pranešdama apie teroro grėsmes, nes "in the world of terrorism there is a realisation they need to be more public". bliat', give me a break. amerikoje už 3 baksus galima užsisakyti analogiškus pranešimus bei naujienas. įdomiausia, kad šios kompanijos prezidentas - steve aukstakalnis.

kai tik reikia kam nors išversti žodį "gadgets", į galvą ateina "chuiniuškė".

vat nežinomas užrodė diskusiją apie apple iPhone, kuris dabar visų ausyse ir bookmarkuose.

taip, pripažįstu, apple kuria dieviškus interfeisus. jo, jie puikiai darosi stilingą reklamą. jo, jų "amžinos aukos misija" jiems suteikia daugybę taškų microsoft sąskaita. taip, jie kuria geras (geresnes negu windows) operacines sistemas.
taip, jie lygiai tokia pati korporacija, kaip ir microsoft, ir ją valdo tokie patys vadybinikai bei pelno logika - tiek galvoju apie šventąjį karą tarp apple ir microsoft. imho, tai ne karas, o abiems pusėms naudinga simbiozė. netgi jei steve jobsas yra simpatiška persona.
ir sakyti "God bless Apple" bei "Tai yra marketingas ar akių dūmimas, koks skirtumas, tai yra viena iš variklių, varančių žmoniją priekį." - imo, teigti, kad kažkas tau pisa protą, o tau malonu.
na sorry, nieko asmeniško.

blia, man kuo toliau, tuo labiau atkari mada sukrauti kuo daugiau funkcijų į vieną daiktą. telefoną-kompiuterį-televizorių-mp3 playerį-reminderį-užrašų knygelę-žemėlapius-fotoaparatą-dar milijoną galimybių, kurių nenaudosi. kas, sąžiningai, pastoviai naudojat bent 70% visų savo mobiliojo telefono funkcijų?
labai gailiuosi, kad pastačiau kėdę ant savo nokia 5110. dabar būtų netgi stilinga, vintage, ar kažką tai.
kodėl, jei aš noriu laptopo, tiesiog kompiuterio, man jį parduoda su kažkokia neaiškia multimedia suite, pirštų antspaudų skaitytuvu, memory card skaitikliu, operacine sistema, ir webcamu? ei, mieliau gaučiau dar 512mb ramo. jei man labai reikės nors vieno iš minėtų dalykų, aš nusipirksiu atskirai. geresnį. unix way.
kita vertus, turbūt tokia yra šiuolaikinė pardavimo strategija - į produktą prikišti kuo daugiau funkcijų, pateikiant tai kaip privalumus, lyginant su konkurentais. kadangi lojalumas prekiniam ženklui yra atgyvenęs, aiškių kriterijų, kaip pasirinkti geriausią prekę, nebėra (tarkim, nebeaišku - ar geriau perkant laptopą rinktis tokį, kur daugiau ramo, ar kur du procesoriai, etc :)), patvarumas nebėra vertybė nei pirkėjui - nes pirkėjas nesąmoningai nori _naujausio_ daikto, nori tenkinti tą amžiną baumanišką vartotojo geismą, o pardavėjas, be abejo, nori, kad vartotojas upgreidintųsi ir upgreidintųsi - tai gaunasi labai ilgas sakinys. o iš tikrųjų gaunasi taip, kad perkame kompromisą ir daug chuiniuškių.

turėti daiktą, kuris nedaro daugybės funkcijų vienu metu, yra old school?
jo, man žavus iPhone dizaino triumfas, interfeisas, sensoriai, zoom'as, etc, etc. norėčiau pamatyti tikrą ir pasižaisti. tačiau kaip "kultinis" ar "must have" produktas - tai, perfrazuojant ./ straipsnio komentarą, man truputį iPochui.

ir dar citata: Mayer praises Steve for making products that make people happy. An actual quote: "It's like the opposite of terrorism.". it's like narcobusiness ,)

mėgstu šitą nuotrauką šiandien.

iš anoniminio google paieškos rezultatų puslapio.

kaip tik apie tai - paranoją, karą, kuris tolygus taikai, ir atvirkščiai, pastovią emergency padėtį - galvojau europos oro uostuose, o čia gudrus vienas tekstas.
žižekas apie penkmetį po rugsėjo 11-os.

The power which presents itself as being all the time under threat and thus merely defending itself against an invisible enemy, exposes itself to the danger of manipulation: can we really trust them, or are they just evoking the threat to discipline and control us? The paradoxical result of this spectralization of the Enemy can thus be a reversal of role: in this world without a clearly identified Enemy, it is the US themselves, the protector against the threat, which is emerging as the main enemy... as in Agatha Christie's Murder on the Orient-Express in which, since the entire group of the suspects is the murderer, the victim itself (an evil millionaire) should turn out to be the criminal.

The lesson is thus that, in combating terror, it is more crucial than ever for the state politics to be democratically transparent. Unfortunately, we are now paying the price for the cobweb of lies and manipulations by the US and UK governments in the last decade, reaching their climax in the tragicomedy with the Iraqi weapons of mass destructions. Recall the August 2006 alert apropos the thwarted terrorist attempt to blow a dozen planes on their flight from London to the US: no doubt the alert was not a fake, to claim this would be too paranoiac - but, nonetheless, a suspicion remains that all of it was a self-serving spectacle to accustom us to a permanent state of emergency, to the state of exception as a way of life. What space for manipulation open up such events where all that is publicly visible are the anti-terrorist measures themselves?

va vienur ir kitur ir dar turbūt daug kur žmonės nerimsta.
aš iš pradžių pasiknisau, _kodėl_ nebegalima rūkyti. kas yra ta mistinė "valdžia", kurios nurodymus besąlygiškai priimame. štai - tai yra tabako kontrolės įstatymo 19, 26 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas, priimtas seimo daugumos nutarimu 2006 m. gegužės 11 d, kurį inicijavo sveikatos apsaugos ministerija.
tada kyla klausimas - kodėl nepaklausė mūsų? juk čia daug svarbesnis, artimesnis ir kasdien labiau rūpintis dalykas, negu eilė biurokratinių klausimų, dėl kurių vyksta referendumai, apklausos, etc. čia juk kasdieninis _svarbus_ dalykas, o ne teorija. kaip dviračiai arba katedros aikštės atsiėmimas pavasarį.
jeigu rūpi, tai einam, pirmadienį surūkom po cigaretę prie seimo, išpurškiam miestą cigarečių trafaretais, užbombinam googlą, apjuosiam sveikatos ministeriją banderolių juosta, kažką tai? taigi nepx? kodėl dabar mano prietelka pradeda muistytis vidury pokalbio, kodėl man reikia eit į šaltį arba laukt? kokią teisę "jie" turi nutraukti mano pokalbius? kodėl aš turiu palikti savo kavą? o jei kas nors prispjaus?
ar px? tai galim dirbti dar atkakliau ir laukti sekančios eurochuinios. ir rūkyt po stalu, kaip algis per koncertą, o pūst vistiek į lauką einam.
ad hominem: aš nerūkau. ir turbūt niekad cigaretės viešoje vietoje nesu surūkius. varveklio direct action mokykla, kita vertus.

praeita savaitė buvo gausi daiktais, tai giriuosi:

18 karatų auksas, ferariai ir koksas, septyni pinigai krautuvėj prie lukiškių aikštės.

piskit ožį. vistiek mano ilgesnis :)

ir tada neišvengiamai turiu palinkinti šitą - iš ./ diskusijos apie metrinę ir amerikietišką matavimo vienetų sistemas.

po serijos niurzgimų noriu pasakyti ką nors gero.
vienintelės knygos, kurias per ilgą laiką skaičiau iš ekrano: tūlo peter watts "rifters" trilogija bei "blindsight". rocks. mokslinyko parašyta fantastika, ir pirmą kartą matau hard sci-fi knygas su bibliografija. eikit paskaitykit, ir šitą būtinai. kažkada skundžiausi, kad niekas neparašo romano apie fiziką, vo bičas apie biologiją gražiai ir tvirtai parašęs.

neseniai girdėjau ir skaičiau, kad mieste esančius reklamos stendus agentūros privalo užpildyti socialine reklama, jeigu nėra komercinės užsakovų. vilniuje dar ne, bet, tarkim, stockholme ar kituose pažengusiuose miestuose mane nori imti epilepsija nuo nesibaigiančio reklaminių šviesų triukšmo. kaip, tarkim, myspace.com su ie. negali pabūti tykiai. būtinai reikia užšikti kiekvieną laisvą plotelį ir eterio sekundę.
tai dar būtų nieko :). tik nykiais dalykais užšika.
slapta tikėjausi, kad "garbės žodis" - socialinė reklama. būtų nieko. primintų puikią savoką. aišku, ne. "gera daryti gera" - koks tai šeimyninis plastikinių telenumirėlių paradas, o "rūpinkis savo reprodukcine sveikata" - word 95 dizaino triumfo kvintesencija. net tai praleidus, koks reklamos pranešimas? "gera patelė nedaro aborto"?

išeinu, laukiu autobuso stotelėje prie darbo, išblukęs skelbimas su nuotrauka sako:
12.28 prie universalinės parduotuvės dingo šuo. kalytės vardas - Belka. Žinančius prašome paskambinti...

vo kolega klausė kažkada - kam atiduoti senus akumuliatorius? vakar kaip tik pakliuvo brašiurka, ir štai - akumuliatorius ima uab "bateris" kauno gatvėje, o baterijas jau senokai galima mesti į dėžes maximoje.

triumfas, ne?