opit

praėjusios vasaros atliekos iliuzorinio rebooto tarplaikiui.

alisą tėvai atidavė į sanatoriją, kur ją uždarė į veidrodžių kambarį. alisa pasiėmė žarsteklį ir išmalė veidrodines sienas, o ant daktariokų užleido kačių marą. kačių maru užsikrėsdavo kiekvienas, kurį kliudydavo sudužusio veidrodžio šukelė. kačių maras pasireiškė taip, kad daktaro žmona daužė žibalinę lempą sau per galvą, o likę - daktaro sekretorė ir praktikantai - susispietė į būrį ir zombių balsais mykė "storoji žarna".

sapną sapnavau kažkuriam skyliškame pietų viešbutyje. o filmo niekad nemačiau.

va klausia žmonės. šiaip jaučiu, kad visiem jau per gerklę eina išeiginės, šventimo imperatyvas, "progos", kasdieniniai saliutai ir veidrodinio disco rutulio šviesa. šventė - tai jau tokio 2006-ųjų kasdienybė, būdas praleist laisvalaikį, nieko išskirtinio. kiek gi galima kažką sau įrodinėti ir vis stengtis kuo labiau atsitempti?
man irgi nebestovi švęsti. norėčiau, kad šiandien būtų eilinė diena, norėčiau, kad man reikėtų į darbą, norėčiau bokalo alaus su kolege po to. norėčiau, kad saliutai sproginėtų vieną nuostabų kartą metuose.
kadangi counteris vis dėlto persisuka, pagalvoju, ką turiu šiemet.

- lygiai pirmą kartą gyvenime šokau nuo scenos.
- buvau trijuose šiltuose kraštuose.
- dar arrivals ir departures, ir kraustynės.
- turėjau labai daug savo lėtų rytų.
- nė karto nekritau nuo dviračio
- pirmą kartą įvažiavau viena mašina į kitą mašiną

- dar turiu ko laukti, ką pradėti ir užbaigti sekančiais metais. tai gal visai nieko?