" /> milla: September 2005 Archives

« August 2005 | Main | October 2005 »

September 15, 2005

išsunkta

gal, kad keičiasi oras, o gal kad keičiasi kas kita jaučiuosi visiškai bejėgė.

antradienis: susierzinusi ir nuoširdžiai gailėdama instrumento, vežto didžiausiuose kamščiuose, atlekiu į univerą. instrumentą priglaudžia raktininkė, bet "paskutinį kartą, nes valdžia neleidžia".kodėl?. ką darysiu? 08.30 paskaita (sociologija. kuo toliau, tuo labiau nusiviliu šitu sausu teoriniu ir kiek snobišku mokslu, kuris rodosi toks netikras, kaip kad teiginys, kad jauti drugelio, prismeigto prie lapo, skausmą, apžiūrinėdamas jį per stiklą. skrajutės "afrikoje reikalingi savanoriai" vis labiau kirbina širdį), langas, paskaita (politologija: dėstytoja valdo. tokia vyriško balso ir vyriškos elgsenos pagyvenusi moteriškė, kuri gali sutrint į šipulius, bet todėl ir žavi), tada bėgom pas gydytoją, pusvalandį vėluoju, dar pusvalandį drebu laukiamajame, tada dar padrebu apžiūrima ir atsisveikindama. toliau linkstančiom kojom atgal į univerą, tada į muzikos mokyklą. 17.50 solfas, 18.35 harmonija, 19.30 čelė, 20.30 laisva, nuvargus ir liūdna, nes reikia namo, o ten dar pačiai darytis valgį, pačiai praustis ir pačiai save pasibučiuot prieš miegą. nors nė velnio nesibučiavau, o sprendžiau šahmatų uždavinius.

trečiadienis
: visą naktį vėl prasivarčiau, nes vėl laukiau, pramiegojau civilizacijų istoriją, atsikėliau, iššveičiau butą, nukeliavau pas tėvą, pasiėmiau darbo ir arbūzą, karštam ir sausakimšam autobuse keliavau atgal, o piktas plikas vaikinas už manęs vis kartojo "ė, pasislynkic toliau", kaskart vis rūsčiau.paskaičius knygą, suskatau keliauti pažiūrėti užkariautojų, bet kaip užkariautojai jie atrodė visai nesididžiuoją (rupūs miltai, gerai būtų, jei pirma kukliai ištartumėt "ei, chebra, mes vėl laimėjom", o tada svarstytumėt, kas buvo negerai, o ne iškart viens kitam į gerkles), tad pergalės arbūzą prie knygos sušveičiau pati. tada žinutės, visiškai nerealus filmas, beviltiški bet gražūs postai, beviltiški, garsūs ir liūdni klyksmai ir didelės parkės, darkart postai, tada išjungiam šviesą ir viskas.

ketvirtadienis:naktis tradiciškai prasivartyta blogai miegant, 07.15 keliuos, 07.25 parinuos, kad nespėsiu, 07.32 kramsnodama sumuštinį lekiu į liftą, į stotelę ir į dar vieną dieną. tada trys valandos fizikos, pusantros valandos matematikos, 0 valandų aiškumo ir gyvenimo užtikrinto prasmingumo. keletas nusivylimų: komercinis filmų festivalis, kuris nevyksta jaukiojoj Lietuvoj, suvalgytam bomžpakete aptikti lašiniai (iš serijos "ką darytų veganas, sėdėdamas odiniam mašinos salone?". juokinga),telefonu sužinojau, kad vistik aš sveika, pasakiau "o, jėga, ačiū",paskui 3 valandų miegas vietoj suplanuotos vienos, dar nusivylimo, bet ir džiaugsmo, tada padėjau motinai išsinešti daiktus (susipyko su sugyventiniu, susirinko daiktus ir atsikraustė atgal čia. nudžiugau. susitaikė. blet. dar sugyventinis pasakė "irma, važiuojam pažiūrėsim į rimi", mat prie pat namų vietoj šunų vedžiojimo laukų išmūrijo naują. dar labiau blet), parsitempiau atgal namo, įdribau į kėdę ir viską išliejau čia.

reziume: visiškai išvargau, o prasmės 0.

September 7, 2005

niam niam :)

kai laisvadienis,
miegas iki dešimt,
kai čele atkuriu Šopeną,
morkų - agurkų - obuolių salotos su Dieviškuoju Padažu, ryžiai su prieskoniais ir kepinti kalafijorai + įdomus skaitalas (gaila nėra su kuom pasidalinti, nes gavos tikrai gardžiai :) )
ir dar dar dar skaitalo prieš miegą. niam niam niam!

labanakt

September 4, 2005

home education

viešėdama nidos palėpėj ir kentėdama nedidelį nuobodulio priepuolį, sukeltą lietingo oro, ėmiausi šviestis ten sukrautais senais laikraščiais. vienas toks - mistinis "Mikė", vaikų laikraštukas, apie kurį niekad negirdėjau iki šiol. baisiausiai pralinksmino "apklausėlė", kurioj vaikučiai buvo klausiami..

kai laike taip karšta, visi suaugusieji tik ir šneka apie alų.bla bla bla, tačiau mikei vistiek parūpo, tai jis nulėkė pas vaikus paklausti - kas tas alus ir kodėl suaugusieji visą laiką jo taip nori?
Deimantė Vitkutė, 8 metų:
"alus yra alkoholinis gėrimas, skirtas suaugusiems žmonėms. nežinau, kodėl jie jį geria. vaikams negalima, nes gali pasidaryti bloga ir jie gali apsivemti. suaugę dažnai jo prisigėrę vemia. bet jie vis tiek nori alaus ir jį geria. aš gersiu, kai užaugsiu, kai man bus penkiolika metų, kad būtų linksmiau. iki penkiolikos metų būna linksma ir be alaus, bet paskui jau reikia pradėti gerti."

paskui sugalvojau, kad ši mėlynų plaukų peruku pasidabinus mergutė yra mūsų kartos, o gal (neduodie) ir ateities kartų archetipas. ir pasibaisėjau.

apie santykį

"<...> Šiuolaikinis žmogus neturi tokio poreikio. kai jį ima kamuoti visatos paslaptys, jis gilinasi į fiziką, o ne į Heziodo hegzametrus.
bet svarbiausia yra ne pasenusios formos, o šių formų anachronizmas. svarbiausia ne tai, kad šitos ugnies ir vandens dvasios vėl neaiškiai supainioja tuos dalykus, kuriuos yra aiškiausiai išpainiojęs mokslas. svarbiausia, kad šitas žanras prieštarauja šiuolaikinio meno dvasiai, jo esmei, jo paskatoms.
šita kosmogonija buvo natūrali senojoje žemėje, apgyvendintoje taip retai, kad žmogus dar neužgoždavo gamtos. po ją klaidžiojo mamutai, dar buvo gyvi prisiminimai apie dinozaurus ir drakonus. gamta taip ryškiai krito žmogui į akis ir taip plėšriai ir juntamai kibo jam į sprandą, galimas daiktas, tada iš tiesų visur buvo pilna dievų. tai patys pirmieji žmonijos metraščio puslapiai, jie tada dar tik buvo rašomi.
šis senovinis pasaulis baigėsi Romoje nuo gyventojų pertekliaus.
romoje vyko skolintų dievų ir nukariautų tautų grūstis, stumdymasis vyko dviejuose aukštuose, žemėje ir danguje, kiaulystė, suveržta dvigubu mazgu ir apraizgyta susuktomis žarnomis. dakai, herulai, skitai, sarmatai, hiperborėjai, sunkūs tekiniai be stipinų, riebalais užplaukusios akys, sodomija, dvigubi paliaukiai, žuvys, šeriamos mokytais vergais, beraščiai imperatoriai.<...>
ir štai <...>atėjo tasai lengvas ir spindintis, pabrėžtinai žmogiškas provincialas iš Galilėjo, ir nuo tos akimirkos tautos ir dievai baigėsi, ir prasidėjo žmogus, žmogus dailidė, žmogus artojas, žmogus piemuo avių bandoje, leidžiantis saulei, žmogus nėmaž neskambantis išdidžiai, žmogus, kilniai išnešiotas po visas motinų lopšines ir po visas pasaulio galerijas."

ir vėl vienas iš rašytojo personažų pirma papiktino, o paskui užparino galvoti, kiek tame yra tiesos.žinant, kokiame laikotarpy jis rašė, nestebina žmogaus kaip visa ko iniciatoriaus ir valdovo idėja, bet kažin, ar esu linkusi sutikti. prisimenu pokalbius pirma su Brangiaja drauge po katastrofų Azijoj per šias Kalėdas, kur aršiai nepritariau žmogaus - vargšės aukos ir gamtos išlaikytinio idėja aka "it was written" ir kitus pokalbius su kitu prietelium, kur per daug pasipūteliška atrodė teigti,kad žmogus kiečiausiasis. keliavimas laiku žmogui suteikė galimybes kurti ir tobulinti SAVO būties salygas čia, bet ne užsimoti per daug ir varžyti tas salygas SUTEIKIANTĮ, kas paskui nepavydėtinai atsirūgsta ir kas suteikia neišvengiamų sąsajų su "kažkuo", kas "baudžia". ar ne? o gal nėra tai susiję? gal, kaip d.g.Pasternakas teigia, kas valdovų dinastijos keičiasi ir kad dabar esame kuklūs (kaip piemenys ar artojai), bet galingi, nes mūsų daug ir esame apsidergę kaip reikalas?iš to vėlgi eina mintys, prieštaraujančios ateizmui ir gnosticizmui, arba chtoniniam mąstymui, žiūrint ką pasirinksi. asmeniškai aš stengiuosi rasti vidurio tašką tarp abiejų teorijų, labiau lenkdama į pirmąją.

nors, kita vertus, šioj plotmėj nieko realiai neįrodysi, šiaip įdomu kartais pamąstyti ir išgirsti, ką mąsto kiti.

September 3, 2005

standing on the edge

nors ji ir žinojo, kad negalima vėluoti į traukinį, vis viena pavėlavo, bet buvo priimta ir įšoko į jau važiuojantį.

nors žinojo, kad plazdant raudonai vėliavai maudytis jūroje negalima, vis tiek maudėsi ir išliūliuota ir laiminga po visko voliojos smėly ir žiūrėdama į debesis bandė atgauti kvapą.

nors visiškai aišku, kad apie bjaurią patirtį pasakoti negalima, bet kam, koks artimas bepasirodytų žmogus, bet vis tiek papasakojo, o dabar drebančiom rankom stebi, kaip jis išeina.

tiek pat gerai žinojo, kad negalima sakyti, ką jauti.

jai buvo pasakota, kad "žmogui reikia pačiam leisti pasirinkti ir nesikišti", bet ji vistiek traukė vidun savo brolį, pakibusį kitapus balkono.

dar ji žinojo, kad negalima eiti gatve degant raudonai šviesai.