apie santykį
"<...> Šiuolaikinis žmogus neturi tokio poreikio. kai jį ima kamuoti visatos paslaptys, jis gilinasi į fiziką, o ne į Heziodo hegzametrus.
bet svarbiausia yra ne pasenusios formos, o šių formų anachronizmas. svarbiausia ne tai, kad šitos ugnies ir vandens dvasios vėl neaiškiai supainioja tuos dalykus, kuriuos yra aiškiausiai išpainiojęs mokslas. svarbiausia, kad šitas žanras prieštarauja šiuolaikinio meno dvasiai, jo esmei, jo paskatoms.
šita kosmogonija buvo natūrali senojoje žemėje, apgyvendintoje taip retai, kad žmogus dar neužgoždavo gamtos. po ją klaidžiojo mamutai, dar buvo gyvi prisiminimai apie dinozaurus ir drakonus. gamta taip ryškiai krito žmogui į akis ir taip plėšriai ir juntamai kibo jam į sprandą, galimas daiktas, tada iš tiesų visur buvo pilna dievų. tai patys pirmieji žmonijos metraščio puslapiai, jie tada dar tik buvo rašomi.
šis senovinis pasaulis baigėsi Romoje nuo gyventojų pertekliaus.
romoje vyko skolintų dievų ir nukariautų tautų grūstis, stumdymasis vyko dviejuose aukštuose, žemėje ir danguje, kiaulystė, suveržta dvigubu mazgu ir apraizgyta susuktomis žarnomis. dakai, herulai, skitai, sarmatai, hiperborėjai, sunkūs tekiniai be stipinų, riebalais užplaukusios akys, sodomija, dvigubi paliaukiai, žuvys, šeriamos mokytais vergais, beraščiai imperatoriai.<...>
ir štai <...>atėjo tasai lengvas ir spindintis, pabrėžtinai žmogiškas provincialas iš Galilėjo, ir nuo tos akimirkos tautos ir dievai baigėsi, ir prasidėjo žmogus, žmogus dailidė, žmogus artojas, žmogus piemuo avių bandoje, leidžiantis saulei, žmogus nėmaž neskambantis išdidžiai, žmogus, kilniai išnešiotas po visas motinų lopšines ir po visas pasaulio galerijas."
ir vėl vienas iš rašytojo personažų pirma papiktino, o paskui užparino galvoti, kiek tame yra tiesos.žinant, kokiame laikotarpy jis rašė, nestebina žmogaus kaip visa ko iniciatoriaus ir valdovo idėja, bet kažin, ar esu linkusi sutikti. prisimenu pokalbius pirma su Brangiaja drauge po katastrofų Azijoj per šias Kalėdas, kur aršiai nepritariau žmogaus - vargšės aukos ir gamtos išlaikytinio idėja aka "it was written" ir kitus pokalbius su kitu prietelium, kur per daug pasipūteliška atrodė teigti,kad žmogus kiečiausiasis. keliavimas laiku žmogui suteikė galimybes kurti ir tobulinti SAVO būties salygas čia, bet ne užsimoti per daug ir varžyti tas salygas SUTEIKIANTĮ, kas paskui nepavydėtinai atsirūgsta ir kas suteikia neišvengiamų sąsajų su "kažkuo", kas "baudžia". ar ne? o gal nėra tai susiję? gal, kaip d.g.Pasternakas teigia, kas valdovų dinastijos keičiasi ir kad dabar esame kuklūs (kaip piemenys ar artojai), bet galingi, nes mūsų daug ir esame apsidergę kaip reikalas?iš to vėlgi eina mintys, prieštaraujančios ateizmui ir gnosticizmui, arba chtoniniam mąstymui, žiūrint ką pasirinksi. asmeniškai aš stengiuosi rasti vidurio tašką tarp abiejų teorijų, labiau lenkdama į pirmąją.
nors, kita vertus, šioj plotmėj nieko realiai neįrodysi, šiaip įdomu kartais pamąstyti ir išgirsti, ką mąsto kiti.