metalife

Akiraty vis atsirandantys senai pamiršti žmogiai, su kuriais ryšių nutraukimas buvo gana drastiškas ir nemalonus. Tačiau vėl parsiranda visi, apsireiškia tavo asmeninėje erdvėje tarsi nieko nebūtų nutikę ir niekas niekada nebuvo dingę iš gyvenimo. Weird, nes priežastys irgi nežinomos. Informacijos šaltiniai neaiškūs, iš kur rastos asmeninės koordinatės taip pat lieka klaustuku. Tokiu dideliu, pilku ir gan trigdančiu. Kodėl man tokia nuojauta, kad mano smalsumas ir noras sužinoti KAIP ir KODĖL manęs prie gero neprives?

smalsumas pražudė katę...bet kažin kiek tai tiesa?

Posted by at 8:39 FM | Permalink | Comments (5)

Vaikštais koridoriais, žiūri į išpaišytas sienas, rėkiančias savo praeitį tau į akis. Ant kiekvienos sienos vis kažkas naujo. Tai nuotraukos, tai gyvenimo aprašymai, tai emocijų akimirkos įsigėrusios i tas pačias niūrias tavo labirinto sienas. Laiptai, kambariai. Langai, išgriautos sienos, pro kurias matosi tolis, kuriame kartu nematyti nieko. Juodam fone, pilki debesys, plaukiantys nenatūraliai dideliu greičiu. Kažkur fone aidi juokas, matosi ryškios žibintų šviesos, judantys žmonių siluetai išmargina gatvės tylą. Į viską žiūri iš tolio. Matai visą judesį, išskaitai mintis iš žmonių veidų. Bet neišskaitai to, kurį norėtum perprast. Gal vidus neleidžia? Gal neįdomu matyti to kas bus? Netgi nematyt, o jaust? Juk tikrai, koks skirtumas ką tu žmogui sakai apie savo jausmus, jei jis tavo žodžių nejaučia... Kokia prasmė žiūrėti kažkam į akis, jei ten matai tik rainelės spalvą?
O visgi. Sėdėt ant stogo, šalia jaust artimą žmogų. Tiesiog žinot, kad jis šalia...in any way... What more can i ask for?

Posted by at 9:56 EM | Permalink

eini gatve, tamsu, bet dar ne vėlu. Lietaus lašai nuplauna tau veidą ir tyliai kuria simfoniją į pilką asfalto grindinį. Žiūrint į aplytą stiklą matai besikeičiančius vandens takus, o žvelgiant dar labiau į tolį - po truputį besikaupiantį rūką. Žmones einančius gatve, letai išnyrančius iš baltos skraistės. Visa tai turi savo žavesio. Negali nuleist akių nuo tave supančios aplinkos.Viskas taip gražu, tylu, sava ir pažįstama... Žmonės, gatvės, mirksintys žibintai, pats miestas. Išnaršyti visi jaukūs užkampiai. Žinai visas kiečiausias vietas, kur galima tiesiog pabėgt nuo visų ir pabūt su savim. Pažiūrėt į miestą po truputį skęstantį į tamsą, o po keliu nereikšmingų valandų sėdėt ant to pačio senamiesčio namo stogo, kuris atrodo tuoj susmigs žemyn, pasitikt aušrą.

Posted by at 9:18 EM | Permalink

who am i to be the judge, but now i really do understand, that the devil is in the details. there are only minor details that prevail me from butting into one stupid situation, but that deffinatelly wouldn't be for the best. i guess i'll just let the problem solve itself. that would be the smartest thing to do...for now.

Posted by at 11:28 EM | Permalink | Comments (7)

shnd wisa diena prasitasew po miesta. keista, neishejo shypsenos ishbraukt ish weido. kaj tik pasistengdawaw, ishwis juokas imdawo. zhmones idomiai zhiurejo, kai kurie nesuprate, kai kurie shypsojosi atgal. bet keista, wiskas shnd kele nuotaika: oras, senamiescio pastatai, padaweja kawinej, darbuotojas sodroj. freaky, net gi ta sena babute, kuri laidabraukyje pradejo rekt ant studencioko, kajp shiaips laikais jaunimas negerbia senimo ir pan. smalsu waikshciot, kaj kartu stebi kitus, kokios ju weido ishraishkos, kokios akys, bandai ishskaityt nuotaikas. ir tikrai susidare ispudis, kad xebra serga rudenine depresija. besishypsanciu ir shilu akiu buwo tiek nedaug...liudna. gal juos oras tajp nuteikia? bet juk jis unreaj. shnd surataw ka reishkia waikshciot debesiuko widuje. gaila nesiseke jo paciupinet, o tajp norejosi pasigaut ir parsinesht namo .)

Posted by at 10:57 EM | Permalink | Comments (1)

tamsu. kambario siena apshwiesta monitoriaus, paweixlas ant sienos shwieciasi nenaturaliom spalwom.
fone girdisi dainushka, atliekama rokeliu, su paprastais, bet kajp bebutu keista, prasmingais textais..
ant palanges ishryshkeja 3 siluetai: wienas ju zhmogaus, kitas kazhkokio stiklinio puspilnio konteinerio, trecias taures.

gatwe tushcia, neskaitant dar wieno judancio sheshelio.
kazhkur toliau fone uzhgesta lempa.
oras tarsi nutyla ir wisishkaj nurimsta.
ish akiu dingo sheshelis ant gatwes, ir pasigirsta skambutis.

paskesti shilumoj...

Posted by at 1:30 EM | Permalink

freaky, kaj realiai wienoj aplinkoj wiskas unreal ir atrodo kitaip ir buti negali,
kitoj aplinkoj total crash'as ir atrodo wisiems tuoj tuoj prisireix kiek per dideliu marshkiniu su spynutem ir minkshtu sienu,
o trecioj ishwis tyla ir ramybe - nu wisishkaj nulis emo.

atmerki akis ish ryto, ir wietoj to, kad tawe pasitiktu pilkas dangus ir pliki medzhiai zhiurintys i tawe pro langa, pamatai pati didzhiausia sawo gywenimo koshmara, kuris dar ir kliedi kazhka apie gywenimo tiesas, prasmes, social engineering ir wisokius bullshit apie taj kajp reikia gywent. wtf does he know? juk jis pats gywenimo neturi!

Posted by at 11:05 FM | Permalink | Comments (2)

pasirodo gatwes zhibintai gali but ne tik shwiesos shaltinis, bet ir stabilumo tashkas, kaj pasijauti girtas ne nuo alkoholio...

Posted by at 11:16 EM | Permalink

painus koridoriai, peiliai sienose ir shiaip shuviu zhymes. kai kur griuwesiai ish kazhkada buwusiu shiltu ir jaukiu kambariu. raidzhiu, simboliu, nereikshmingu sakiniu, metaforu, ishmargintos lubos, pulsuojantis oras ir jame besigirdintys praeities balsai, juokas, asharos. eini toliau. matai nuotraukas, kuriose iamzhintos gywenimo nuotrupos, kazhkada buwusias reikshmingom. kai kur apdegusios, kai kur pablukusios nuo shwiesos, kaikur nuimtas ir ishmetytas po wisa koridoriu. zhingsniuojant tolyn prasideda kambariai, jej juos tajp galima pawadint. tajp, kazhkada jie buwo kambariai, kuriuose daug wisko gyweno, shiaip kokie smagus padareliai. dabar tushti. uzheini i wiena ish ju, pro langa shwiecia danguje pazhertos zhwaigzhdes. uzhuolaidos juda nuo wejo, zhaislai metosi ant grindu. tamsoj ishryshkeja menulio shwiesos uzhlietas mergaites siluetas, sedincios prie fortepijono, sawo plonais pirshtukais kuriancios leta ramia melodija, ishkeliancia lauk giliausius jausmus.. durys letai uzhsidaro taw uzh nugaros. muzika nutyla, pamatai melynas akis, zhiurincias i tawe, ir shwelnia shypsena, skirta taw. pajauti laikant kazhka sugniauzhta rankoj. nuleidi akis ir pasizhiuri, o ten mazhas sidabrinis raktas.

Posted by at 9:12 EM | Permalink

ateini i tushcia plyne. matai mase akmenu, kryzhiu, wisokiu betoniniu blokeliu su ishkaltais wardais, pawardem, skaiciukais pazhyminciais gywenimo trukme. bummer, kad wiskas ribota. lewa, kad negali matyt to, kas tawes laukia, ir kad tawo likima kazhkas nusprendzhia uzh tawe. kiekwienas ish tu asmenu pazhymi persona, kuri turejo sawo istorija, kad ir kokia ji bebutu. i guess nepakeiciamu zhmoniu pilnos kapines.
wiskas neatrode tajp tushcia ir baisu, kol wel nepamacew to juodo akmens, su ishpieshtu jame blyshkiu weidu, kuris kazhkada buwo shiltas ir artimas, ir tox sawas...at that second the past just seemd to scroll right through my eyes and my inside. i'll always keep those memories in my heart...

Posted by at 2:18 EM | Permalink | Comments (1)