a window to nowhere
Vaikštais koridoriais, žiūri į išpaišytas sienas, rėkiančias savo praeitį tau į akis. Ant kiekvienos sienos vis kažkas naujo. Tai nuotraukos, tai gyvenimo aprašymai, tai emocijų akimirkos įsigėrusios i tas pačias niūrias tavo labirinto sienas. Laiptai, kambariai. Langai, išgriautos sienos, pro kurias matosi tolis, kuriame kartu nematyti nieko. Juodam fone, pilki debesys, plaukiantys nenatūraliai dideliu greičiu. Kažkur fone aidi juokas, matosi ryškios žibintų šviesos, judantys žmonių siluetai išmargina gatvės tylą. Į viską žiūri iš tolio. Matai visą judesį, išskaitai mintis iš žmonių veidų. Bet neišskaitai to, kurį norėtum perprast. Gal vidus neleidžia? Gal neįdomu matyti to kas bus? Netgi nematyt, o jaust? Juk tikrai, koks skirtumas ką tu žmogui sakai apie savo jausmus, jei jis tavo žodžių nejaučia... Kokia prasmė žiūrėti kažkam į akis, jei ten matai tik rainelės spalvą?
O visgi. Sėdėt ant stogo, šalia jaust artimą žmogų. Tiesiog žinot, kad jis šalia...in any way... What more can i ask for?