relax'as
eini gatve, tamsu, bet dar ne vėlu. Lietaus lašai nuplauna tau veidą ir tyliai kuria simfoniją į pilką asfalto grindinį. Žiūrint į aplytą stiklą matai besikeičiančius vandens takus, o žvelgiant dar labiau į tolį - po truputį besikaupiantį rūką. Žmones einančius gatve, letai išnyrančius iš baltos skraistės. Visa tai turi savo žavesio. Negali nuleist akių nuo tave supančios aplinkos.Viskas taip gražu, tylu, sava ir pažįstama... Žmonės, gatvės, mirksintys žibintai, pats miestas. Išnaršyti visi jaukūs užkampiai. Žinai visas kiečiausias vietas, kur galima tiesiog pabėgt nuo visų ir pabūt su savim. Pažiūrėt į miestą po truputį skęstantį į tamsą, o po keliu nereikšmingų valandų sėdėt ant to pačio senamiesčio namo stogo, kuris atrodo tuoj susmigs žemyn, pasitikt aušrą.