rasos
Ir kaip kasnakt sėdžiu prie vos žibsinčios švieselės su knyga rankoje, užsikandu radioaktyvios duonos ir užsigeriu obuolių sultim. Obuolių sultys spaustos namie iš radioaktyvių obuolių, augančių sode. Skaitau "Nesibaigiančią istoriją". Ši knyga unikali tuo, kad ją spausdinant buvo naudotas ne švinas, o uranas. Apšvietus manąją knygą žalia liuminescencine šviesa, raidės švyti it mažyčiai jonvabaliai rasų naktį.
Aš per rasas einu į rasų kapines. Susirandu labiausiai apleistą kapą ir įsitaisau tarp piktžolių. Atsiremiu į paminklą ir klausausi. Klausau kaip išdunda traukiniai. Išdunda, bet nė vienas nepardunda. Vėliau einu į tuščią peroną ir su viltimi laukiu grįžtančio traukinio, bet kaip ir per kėkvienas rasas, traukinys negrįžta. Iš pakampių sklinda benamių juokas, skambantis tari pasiklydusių vėlių kikenimas. Jie juokiasi iš manęs. Guli kartoninėse dėžėse apsikabinę po rašalo butelį ir skleidžia šitą šmėklišką juoką, susimaišiusį su aimanomis, iš savo bedančių burnų.
Aš kaip ir per kėkvienas rasas išeinu iš stoties, pereinu Sodų skersgatviu, kuris išdidžiai pavadintas gatve, išlendu į Pylimo gatvę, neriu pro pirmą bromą į tamsų kiemą. Apgraibomis griūdama einu link bažnyčios, kurios varpai skamba kiekvieną vakarą be penkiolikos penkios. Nežinau kas tai per bažnyčia, taip pat nežinau kas skambina jos varpais. Toji bažnyčia seniai stovi apleista užkaltais langais. Aš lendu pro plyšį užmūrytam rūsio lange į tamsų požemį, o varpai vis dar skamba. Nukrentu ant šlapių akmeninių grindų ir nebegaliu pajudėti, o varpai vis dar skamba. Jaučiu kaip nuo jų skambesio virpa akmuo po manim. Pradedu ir aš virpėti. Kaip per kėkvienas rasas.
Henrikas Radauskas - Stoties viršininkas
The Cure - The Funeral Party