Cтволовые клетки
Стоит мужик, дрочит в реку и плачет. Подходит женщина.
- Чего плачешь?
- хнык. хнык. Детей жалко. Топлю...
- Давай отсасу.
Мужик сторониься и со страшным лицом вопит "Людоедка..."
« April 2005 | Main | June 2005 »
Стоит мужик, дрочит в реку и плачет. Подходит женщина.
- Чего плачешь?
- хнык. хнык. Детей жалко. Топлю...
- Давай отсасу.
Мужик сторониься и со страшным лицом вопит "Людоедка..."
Nelankęs filosofijos "teorinių" paskaitų, atradau, kad dabar butent tokiam egzui norėčiau ruoštis. Pirmadienį pratybių kolis, tai patreniruosiu protą.
Šios knygos trečia ir ketvirta dalys yra "Tai yra" ir "Būties vienatvė"...
Emmanuel Levin kalba apie būseną, būtį, kai žmogus praranda savęs supratimą ir jaučia kažką. Atpasakojamas mažo vaiko patirimas, kai tas, negalįs užmigti, pakimba tarp miego ir egzistavimo - jis nejaučia savęs, bet girdi triūkšmus tyloje. Panašiai turėtų jaustis negalintis užmigti žmogus viežbūtyje, kur už sienų kažkas dedasi. Žmogus nežino kas vyksta, jis nedalyvauja tame veiksme, tuo pačiu jis jau užmiršo ir apie save, gulintį. Būsena kažko ištirbdyto kažkame. "tai yra"
Kai ateina aušra, kai yra apšviečiami daiktai, žmogus agauna daiktus esančius aplink jį. Jis juos turi, žino apie juos. Žinodamas apie kažką, jis gali tuo remtis - jis atgauna būtį, kurią sieja su savo žinojimu apie pasaulį aplink jį. Anot autoriaus žmogus gyvenime remiasi tuo, ką yra pažįnęs arba užvaldęs. Pažįnimas yra pirmas, autoriaus, įvardijamas santykis su pasauliu. Kartu Emmanuel Levin teigia, jog žmogaus egzistavumui trugdo tie patys, užvaldyti objektai. Tikriausiai tik dabar pradėjau labiau suprasti, kodėl autorius nori pabrėžti, kad vienintelis pozityvus (galbūt optimalus) išeijimas iš beasmenės "tai yra" būsenos, tai išejimas per nesuinteresuotus santykius, paprastą žinojimą apie žmonių egzistavimą šalia.
Iš tiesų, gal neužmiegančiam vaikui naktyje pakaktų klausimo apie kitų ramybę? Prisiminęs tokias vaikystes bemiegias naktis, esu tikras, kad žinojau, jog tėvai kažkur šalia. Tik ką tuo metu man reiškė tėvai? Ar aš jais jau rūpinausi? Hm. ir jei rūpinimas, kaip kad kažkas paminėjo anksčiau nėra suinteresuotas santykis? Į galvą ateina toks vaizdinys: prabudęs naktį, ramiai užmiegi, atradęs gyvą, mylimą kūną šalia savęs.
Šis gražus vaizdas ir pats knygos tekstas, toks vaizdas kritikuoja kažkokius norus peršti žmonėms save, suprasti kitą ar norėti kažko nuo žmogaus. Emmanuel Levinas kritikuoja žinojimą sakydamas, kad negalima per žinojimą įsisavinti niekuo daugiau nei tau jau yra priimtina (labai panašu į Russelo paradoksą). Taip remdamas Levino žodžiais galiu sakyti: žmogus pradeda būti, egzistuoti santykyje su kitais žmonemis, bet jis negali išeiti iš saves.
Jau remdamas mūsų pratybų dėstytoju, S. Jankausku, mąstau ar bendraudamas su kitais žmonėmis, gali išeiti iš po savo žinių kontrolės... Buvimas su tais, kurie tau rupi, su kuriais geidi būti, mažai ko iš jų norįs gali tave pakeisti. Jūk atleidęs, suvokimo vadeles (iki tam tikros ribos) priimi žmogų tokį, koks jis yra ir perimi dalį juo. Anksčiau labai žavėjausi, kaip draugai iš įvairių kompanijų pasisaviną ryškesnę mimiką ir posakius.
Atrodo, Levinas arba nežinojo apie tai, ar tiesiog nepasakoja šitoje knygoje. Jis teigia "laikas yra santykis su nepasiekiama kitybe", mes gi jau matome kaip tą kitybė pasiekiama: bendraujant, atiduodant save ir imant iš kitų.
Būties vienatvėje autorius prideda, kad "Laikas yra ne izoliuoto ir vienišo subjekto padarinis, o pats subjekto santykis su kitu asmeniu". Tai skamba poetiškai, bet atskleidžia Levino nuomonė, kad vienatvė yra problema ir santykiuose su daiktais, bei pažinimo santykiuose žmogus esa izoliuotas. Tarsi jis jau nebeištirpęs būtyje, bet yra apsiribuojęs savo pasauliu - izoliuotas. Vėlgi linkstamą į tai, kad neišpasakojamą savo egzistenciją galime perduoti tik bendraudami, per nesuinteresuotą santykį.
Gaila, kad iki paskaitų nebuvau įsiskaitęs, nes kokios galėjo būti įdomios paskaitos:) Dabar kyla tik daugiau klausimų...
Atrodo, radau už ką šią deieną verta prisiminti ir garbinti. Šiandien pagalvojau apie tai, kiek nacijų dalyvavo tame kare. Kiek žmonių buvo susivieniję kovoje.
Kažkaip peršaši asociacijos su Didžiąja Prancūzijos revoliucija (kiek apie ją žinau) ten buvo susivienijusi didžiausia tautos dalis, o čia daug tautų - didesnė dalis žmonijos.
"...Nuo gegužės 1 dienos visų Lietuvos savivaldybių gyventojai turi teisę gauti nemokamas teisines paslaugas – šioms paslaugoms teikti bus skiriamos lėšos iš valstybės biudžeto. Iki tol nemokamos teisinės konsultacijos buvo teikiamos tik socialiai remtiniems asmenims. ..."
Manau naudinga visiems. Daugiau infos
Per VILMA laiškų konferenciją.
Ansčiau labai svajojau apie tobulesnę mokyklą, ūgdymą: galvojau, kaip tas ar anas būtų geriau. Galvojau, kas jei būtų kitaip.
Gal turtingesnė mokykla? Užsižiebę mokytojai. Didesnė kontrolė? Kaip turėtų tėvai auklėti savo vaiką? Ar jį reikia apriboti nuo kažko? Ar atskirti nuo pačių tėvų, jų socialinio sloksnio, informacinės erdvės? Prisimenu vieną teisignį: "Vaikas turi būti nepriklausomas nuo aplinkos, kur jis gimsta". Turėjau omenyje, kad vargšesniems vaikams turėtų būti suteikiama lygiai tokia pat turtinė galia, kad vaikas turėtų būti laisvas nuo tėvų minčių.
Tik pradedu suprasti, kaip tai sunku - laisvai auklėti.
Praeitoje filosofijos pamokoje kalbėjome apie vienišumą. Priėjau maždaug tokį teiginį: "Jei nenori jaustis vienišas, turi nesuinteresuotai bendrauti su visais, net mylimaisiais". Mintis, kad reikia duoti mylimajai laisvė, jau yra įstrigusi giliai galvoje (matyt, per filmus, tv). Ten pat dabar rezuonoja ir tėvų posakiai "aš tave mylėsiu, bet kokį", "tu man tuoks nuostabus, koks esi". Tai pradėjo sietis. Pats laisviausias ir pavojingiausias tėvui santykis yra su išlaisvintu vaiku: jei nesistengi jam perduoti savo pasaulio moralus, nesistengi sukurti jam panašios pasaulėžiūros, tikriausiai niekada nebusi apsaugotas būti įžeistam. O kaip tai pavojinga vaikui? Klaidžiodamas gyvenimu jis gali susižeisti, pasirinkti kelią, kuris atvestų prie fiziškos būties eliminavimo. Kažkada jau klausiau, ką mes (kol kas tik Jūs) galime leisti savo vaikams.
Dabar taip pat, atrodo, kad toji riba guli arti letalios baigties, taičiau, kokia ši riba yra šiandien neapibrėžta. Nuo ko reikėtų saugoti? Narkomanija, apsinuodijamas, internetas, komunizmas, kapitalizmas, bakterijos, genetiškai modifikuoti produktai... Mes žinome daug, mūsų smegenų nepakanka žinoti daugiau. Mes galime rizikuoti savo gyvybe, gerai įvertindami pavojų. Tai sunkiau daryti, nulement kito išgyvenimą. O kaip gi pats pavojaus, rizikos patirimas ir įgūdis jų išvengti? Kaip tai perduoti vaikui?
Kuo giliau kabsčiuosi, tuo labiau galvoju, kad vertinga perduoti vien informaciją, tobulinti infomacijos filtravimo, rūšiavimo įgūdžius, kad vėliau neperduočiau ko blogo.
Čia iškyla tėvystės (motinystės) problema. Atsakomybė už savo (būtent savo) poelgius, mąstymą, prieš savo vaiką. Taip pat kaip ir tėvai, mokytojai ir tremeriai, manau, turi būti labiau išsivystę (nesvarbu kokia kriptimi), kontroliojantys ir suprantantys savo poelgius. Taigi kaip ir išeina, kad geriausi tėvai, yra labiau pažengę tobulindami save.