loading

atsakomybės problema - t.y. baimė priisiimti atsakomybę už veiksmus, poelgius, žodžius - egzistuoja ne tik tarp tėvų ir vaikų.
žmogus turi suvokti, kad gali daryti bet ką - absoliučiai bet ką - tačiau privalo už viską susimokėti...
bet kai tai perpranti, gyventi tampa lengviau ir įdomiau, tiesą sakant.

"Kuo giliau kabsčiuosi, tuo labiau galvoju, kad vertinga perduoti vien informaciją, tobulinti infomacijos filtravimo, rūšiavimo įgūdžius, kad vėliau neperduočiau ko blogo."

Bet va tas informacijos filtravimas - jau šališkas dalykas. Tą darydamas tu atmesi tai, kuo bus nepatenkinta tavo vertybių sistema, diegsi būtent savo požiūrį, etc. Blogo - subjektyvus žodis, nes mažai yra to, kas visuotinai suprantama kaip gėris.

" "Vaikas turi būti nepriklausomas nuo aplinkos, kur jis gimsta". Turėjau omenyje, kad vargšesniems vaikams turėtų būti suteikiama lygiai tokia pat turtinė galia, kad vaikas turėtų būti laisvas nuo tėvų minčių. "

O va čia jau mano manymu prieštaravimas tam, nes filtruodamas informaciją, darysi jį priklausomą nuo aplinkos, kurioj jis gimė, visų pirma nuo savęs. Jei darysi jį laisvą nuo tėvų minčių, vadinasi, ir nuo tėvų teisės auklėti ir diegti savo pasaulėžiūrą, atrinkti informaciją..

nuo to, kad būdami jauni, nepatyrę ir visokie kitokie, diskutuosime apie savo ar nesavo būsimų vaikų auklėjimo būdus, ničnieko o nieko nepasikeis.
nes kai turėsi vaiką, nebeturėsi nei laiko, nei jėgų taikyti visus panašius išmąstymus. ir gausis vis tiek taip, kaip gausis, pakankamai atsitiktinai, o ne pagal gražią ir ištobulintą schemą.

voodoo_child: panašiai mąstau. Tik ribą pasiekt (po kuriuos jau persisvėri/persiverti per... kiton pusėn) visuose tuose priverstiniuose dalykuose.

st_: visų pirmiausiai žodis gera ir blogo, kyla iš žmogaus vertybių sistemos. Sutinku, kad informacijas filtravimas yra šališkas.

Tačiau, atrodo, nesugebėjau suprantamai išsireikšti.

Turėjau omenyje, kad pats, gyvendamas turi mąstyti, filtruoti ir skaidyti informaciją. Kuo efektingiau, tuo patvaresnė (bent jau man taip atrdo) sistema. Kuo patvaresnis bus tavo gyvenimo modelis, tuo atsparesnis/ilgesnis gyvenimas bus. Kalbu apie apmąstymus ir tų apmąstymų taikymą. Jei busi chaoškas, nekontroliuosi minčių, gyvenimo, nebusi lankstus naujoms mintims įsisavinti, tuo mažiau turiningos patirties, surūšiotos informacijos galėsi perduoti. Šiandien man atrodė, kad reikia ūgdyti _savo_ gyvenimo įgūdžius ir tada bendravimas su vaiku tampa efektyvus - jis gali mokytis iš tavo patirties, pasitelkdamas savąją. Čia yra ta galimybė nevaržyti, bet suteikti galimybę rinktis, kartu perduodant išgyvenimo įgūdžius.

Ilgiau pamąsčius, atrodo, kad visiškai atskirti nuo mokytojų socialinio/informacinio sluoksnio neįmanoma. Įdomu būtų dar pagalvoti. Man kyla toks vaizdas: mokykla be suaugusių, bet su priimu į kažkokią žinių bazę. Kaip vyktų toks augimas? Ar kartotų jie klaidas, padarytas anksčiau?

ktb: ar pasiruošimas gali pabloginti kažkokią veiklą?

beto, manau, žmogaus augimas, auginimas, mąstymas yra aktualu net man.

Norėčiau dar mokėti pritaikyti sau...

ten kur mokykla/mokytojai lygiai taip pat šeima/tėvai

"Gal turtingesnė mokykla? Užsižiebę mokytojai. Didesnė kontrolė? Kaip turėtų tėvai auklėti savo vaiką? Ar jį reikia apriboti nuo kažko? Ar atskirti nuo pačių tėvų, jų socialinio sloksnio, informacinės erdvės? Prisimenu vieną teisignį: "Vaikas turi būti nepriklausomas nuo aplinkos, kur jis gimsta". Turėjau omenyje, kad vargšesniems vaikams turėtų būti suteikiama lygiai tokia pat turtinė galia, kad vaikas turėtų būti laisvas nuo tėvų minčių. Tik pradedu suprasti, kaip tai sunku - laisvai auklėti."

Laisvai auklėti, tai reiškia auklėti be noro kontroliuoti. Bet su noru išauklėti tobulo būdo žmogų. Niekam neįmanoma būti laisvam nuo aplinkos - tėvai gali parinkti jam tik kitą aplinką, negu savoji. Bet argi tai protinga, jeigu tėvai taip rūpinasi auklėjimu? Tėvai patys yra aplinka, ir jie yra atsakingi, todėl jie neturi jokios teisės nusimesti atsakomybės, ir išmesti vaiką į visiškai kitą aplinką. Kita vertus, atsakingi ir blaivūs tėvai iš tikrųjų gali suvokti, kad kažkokia aplinka yra ideali tam auklėjimui, kurį jie nori suteikti, ir į tą aplinką savo vaiką nuvesti. Taigi, dvi pusės - patys tėvai turi rodyti tobulą pavyzdį, ir jie turi ieškoti geresnių pavyzdžių, negu yra patys, ir leisti vaikui bendrauti su tais žmonėm. Tai yra tėvų atsakomybė, ir jiems neįmanoma jos atsikratyti, nes jie vienaip ar kitaip priims šitus sprendimus. Jie negali visiškai atskirti vaiko nuo savosios aplinkos. Net radę jų nuomone idealią aplinką, jie turi rūpintis gera vaiko būsena nuolat, ir nuolat jį asmeniškai auklėti. Tik tokiu būdu jie tinkamai atliks savo pareigą. Kitu atveju - jie jos kratysis, vaikas gali nukentėti, ir tai visiems atneš daug kančios. Čia kalba apie idealius tėvus. Jei kalbam apie asocialių šeimų problemą, tai sudėtingas klausimas...
Turto-neturto atskyrimas yra nesąmonė. Nuo kada turtingumas yra vertybė? Daugiavaikėj skurstančioj šeimoj, kur tėvai labai rūpinasi tobulu vaikų išauklėjimu, sąlygos galbūt geresnės negu turtingoj...
Jei vaikas bus laisvas nuo tėvų minčių, jis priklausys nuo kažkieno kito minčių. Ir tai parinks tėvai. O tėvai parinks pagal savo mintis. Taigi, nuo to niekur nepabėgsi. Tai nerealu.
Turtingesnėj mokykloj dirbs daugiau materialistų, nejautrių pedagogų. Tai šūdas. Jie tik sugadins vaikus.

"Praeitoje filosofijos pamokoje kalbėjome apie vienišumą. Priėjau maždaug tokį teiginį: "Jei nenori jaustis vienišas, turi nesuinteresuotai bendrauti su visais, net mylimaisiais". Mintis, kad reikia duoti mylimajai laisvė, jau yra įstrigusi giliai galvoje (matyt, per filmus, tv). Ten pat dabar rezuonoja ir tėvų posakiai "aš tave mylėsiu, bet kokį", "tu man tuoks nuostabus, koks esi". Tai pradėjo sietis. Pats laisviausias ir pavojingiausias tėvui santykis yra su išlaisvintu vaiku: jei nesistengi jam perduoti savo pasaulio moralus, nesistengi sukurti jam panašios pasaulėžiūros, tikriausiai niekada nebusi apsaugotas būti įžeistam. O kaip tai pavojinga vaikui?"

Vaikas nebus išlaisvintas. Vaikas savaime seka jam arčiausiai širdies esančiu pavyzdžiu. Jeigu vaikas auklėjamas be noro jį kontroliuoti, tai nereiškia, kad jis neperima savaime gyvendamas su tėvais, jų moralės ir jų gyvenimo būdo. Vien tik rodydami tobulą pavyzdį tėvai labiausiai paveiks vaiką. "Su kuo sutapsi, tuo ir pats tapsi" - ypač tai galioja vaikams.
"Aš tave mylėsiu bet kokį" - nonsensas. Idealūs tėvai džiaugsis, jei vaikas elgiasi gerai, ir liūdės, jeigu jis elgiasi blogai. Jie niekada žodžiu neaiškins, "kaip aš tave myliu", "tu gali", "tu gali būti bet koks" ir pan. Jei myli, tai yra du dalykai: (1) apie tai nešneki, nesireklamuoji, tai parodai veiksmais, tai plaukia iš visos emocinės bet kokių tavo veiksmų potekstės (2) rūpiniesi, kad tas kurį myli, būtų laimingas. Laimingas yra doras žmogus, todėl tėvai stengsis vaiką auklėti dorai, ir nesidžiaugs ir nebus neutralūs matydami jo elgesyje ką nors blogo. Kadangi jie jį auklės iš pareigos jausmo ir iš meilės, tai jeigu net vaikas "eis blogais keliais", jie nejaus pykčio, o greičiau užuojautą, nenorės valdyti jo gyvenimo, bet tiesiog darys tai ką reikia. Taigi, per meilę, užuojautą ir nekontroliavimą jie bus tokie, kad vaikas savaime bus prie jų prisirišęs, ir todėl sekantis jų pavyzdžiu. Taip viskas bus O.K. Meilėje nėra kontrolės per jėgą, tokia yra pati meilės prigimtis, kad ji yra minkšta ir saldi. Ir meilė yra labai suinteresuota. Labiausiai suinteresuota. Bet ne per kontrolę.

Geras blog`as :)