kazkas

Kartais būna taip, jog netinkamu metu atsiduri netinkamoje vietoje, netinkamu laiku pasakai netinkamą žodį ar kažkaip netikėtai įsimyli netinkamą žmogų ir nebežinai nei ką sakyti, nei ką daryti, nei kaip iš tos padėties besisukti. Tik jau nebežinau ar būna tas netinkamas momentas ar netinkamas mylimas žmogus, nebežinau kaip yra su likimu: ar jis rašo mūsų gyvenimo knygą ar mes patys tai darome. Manau, viskas, kas yra mūsų kelyje yra tinkama:laimė, nežinia, skausmas, praradimo jausmas, meilė, džiaugsmas, o netinkami momentai būna tik tada, kai mes patys jų norime išvengti. Kažkaip nerišliai man šiandien dėstosi mintys, tikriausiai netinkamas metas rašyti.:)

Posted by at 8:42 PM | Permalink | Comments (6)

Nežinau, gali būti, jog ne man vienai taip būna, kai norisi ką nors pasakyti, bet kažkodėl žodžiai sunkiai išeina ir suvirpina balso stygas.:)Tikriausiai jei galėčiau pakeisti visą pasaulį (juk ir pasvajoti kartais galima), nežinau ką daryčiau...taika, gėris - banalu, tačiau reikalinga. Kad ir vakar pasiutau kaip įgelta bitės ar net dar baisiau, nes matai ėjau visa išsigražinusi į susitikimą ir staiga vandens maišelis šliukst ant galvos...nervai nervai nervai (o nervinės ląstelės neatsistato):)tik visa žemina ir šlapia susiraukusi šlepsėdama šaligatviu pagalvojau, kad kažkada ir aš taip darydavau ir tada net smagiau šlepsėti pasidarė, juk kažkoks mažiukas dabar tikriausiai džiūgauja: "Yes, merga šlapia!!!" Jausmas šlykštus, kai jauti kojas batuose trinantį žvyrą ir matai į tave visų įbestus pašaipius žvilgsnius, bet pažiūrėkime iš kitos pusės, juk lauke nepakeliamas karštis, o aš atsivėsinau, nesavo noru, bet vis šis tas, sakykim tai buvo "dovana iš aukščiau", iš ketvirto aukšto.:) Juk žiupsnelis optimizmo dar niekam nepakenkė.:)

Posted by at 1:32 PM | Permalink | Comments (1)

Kodėl kartais viskas būna blogai ir dar blogiau, kodėl kartais nei iš šio, nei iš to pravirksti, nori pabėgti ar surasti ramybę, kodėl šiandien ir vėl lyja?Juk atrodo gyveni tik vieną kartą ir reikia džiaugtis tuo, bet man kažkodėl visai nėra noro to daryti...bet žliumbti ir vaitoti kaip viskas yra blogai irgi nesinori. Tai tikriausiai teks laukti, kol tai praeis, juk po to viso blogio seka gerumas, tačiau po jo anksčiau ar vėliau vis tiek dūšia aplanko negerumas. Ką gi teks laukti ir bandyti spėti pasidžiaugti.

Posted by at 2:53 PM | Permalink | Comments (2)

Vakar su vienu žmogučiu kalbėjom apie stojimą, studijų galimybes bei kodėl kai kurie žmonės renkasi labai panašius arba visiškai vienodus dalykus?vienodi tikslai, panašūs siekiai, panašūs interesai ar simpatija ir noras būti šalia?:)Taigi ir buvo iškeltas "prisirišimo teorijos" klausimas. Juk kartais iš tiesų taip būna, veikia kažkokia keista teorija, nežinia kodėl verčianti daryti neįprastus dalykus.:)Juk prisirišimas yra psichologinis dalykas, verčiantis tave neatsilikti ir tiesiog troškimas būti kažkur visai netoli ar net šalia, patirti tai, ką jaučia būtent tas žmogus, suprasti jį ir jo siekius, galbūt būtent tai ir veikia kai kurių žmonių pasirinkimą?Negaliu to nenuginčijamai tvirtinti, tyačiau manu, jog vis dėlto :prisirišimo teorija" egzistuoja.:)

Posted by at 12:04 PM | Permalink | Comments (6)

Niekaip negaliu apsispręsti, kaip reikia rašyti?Taip, kad įtiktum būsimam skaitytojui ar taip kaip pačiam arčiau širdies, būti romantikei ar nepalaužiamai realistei, neutraliai ar ko nors šalininkei, rašyti apie jausmus ar mus supančią aplinką, praeitį, dabartį ar ateitį?bet atrodo niekada tas atsiklausimas nėra svarbus, juk rašai, manau, apie tai, apie ką nori. Taip yra, matyt, dėl to, jog ir skaitytojai mėgsta skirtingas temas. Kartais gerai, kad pasaulis sutvertas iš tiek daug individualybių, juk jie ir kuria savąją egzistenciją. O ir pats pasaulio suvokimas skiriasi...visada vieni smerks, o kiti pagirs, vieni nekęs, kiti mylės, vieni kalbės, kiti tylės...ir taip pasaka be galo, bet argi kitaip būtų geriau?

Posted by at 11:04 AM | Permalink | Comments (7)

Laikas yra baisus dalykas, supranti išgirdęs tylų laikrodžio tiksėjimą, bevartydamas vaikystės nuotraukas ar pagalvojęs apie su kiekviena diena ilgėjančią prisiminimų grandinę. Dar niekas nėra nustatęs magiškos laiko tėkmės, tikriausiai tai nepaaiškinama, tiesiog taip yra ir tiek. Turi skubėti ir mėgautis šia diena. Atrodo dar taip aiškiai prisimeni kaip pirmą kartą peržengei mokyklos slenkstį, o dabar jau tik eidamas pro šalį gali tai prisiminti. Nebijau senatvės, tik bus keista savo anūkams sakyti: "Mano laikais taip nebūdavo...":)Bijau, kad nespėsiu įgyvendinti visų savo svajonių, o juk taip gali nutikti, kad ne taip pasirinkau savo gyvenimo kelią, bijau, kad atėjus mano gyvenimo rudeniui negalėsiu pasakyti, jog nugyvenau visą gyvenimą taip kaip visą laiką svajojau. Žinau tik viena, jog tikrai su malonumu prisiminsiu viską, kas buvo ir tikiuosi nieko neteks gailėtis. Ne jau per daug liūdna gaida atsirado...reikia ją praskaidrinti, juk dar tiek daug laiko liko, nors ir taip nenumaldomai lekiančio, dabar tik tereikia suspėti juo naudotis...:)

Posted by at 11:17 AM | Permalink | Comments (4)

Apkabink mane švelniai švelniai, nebučiuok, tik stipriai stipriai apkabink...noriu jausti tave šalia...noriu jausti tavo artumą, tavo širdies plakimą, tavo alsavimą mano plaukuose...gaivų gamtos pritarimą mūsų meilei...Aš užsimerksiu...gražūs vaizdai lėks mano mintyse, o tu būsi šalia...ir taip visada...tikiuosi visada...ne, tu man nesi pasaulis, tu man esi daug daugiau: smėlio smiltelė pajūrio smėlyje man po kojų, medžių ošimas, paukščių čiulbėjimas, sapnai, svajonės, mašinų ūžesys, minios šurmulys...ir dar daugiau...tu esi tu...ir tu esi man...

Posted by at 12:35 PM | Permalink | Comments (3)

kai už lango lyja, niekada nereikia liūdėti...kaip niekada nereikia sakyti niekada...:)tačiau šis žodelis jau beveik tapo mano priežodžiu...kartais taip būna ir nieko čia nepadarysi. kažkaip visada ištarus ši stebuklingą žodį viskas apsiverčia aukštyn kojomis ir posakis niekada virsta visada arba greitu laiku...:)ir prieš keletą mėnesių, toks ir keletas jau beveik devyni menesiukai, prisiekiau, kad niekada neskaudės man du pirstai po krūtine...bet skaudėjo...:)prisiekiau, kad niekada gyvenime nevalgysiu silkės...o dabar ją kemšu su pasimėgavimu...turbūt pasakydami niekada mes magiškai priverčiame save tai išbandyti...

kodėl kas rytą mes atsibundame ir žygiuojame i paskaitas ar darbą?kodėl, dėl ko?dėl savo ateities, dėl keleto šlamančiu popierėlių mūsų kišenėse...atrodo atsakymas elementarus, bet kažkodėl jis manęs neįtikina...

Posted by at 10:07 PM | Permalink | Comments (6)