savotiška prasmė, tik jau ne gyvenimo...:o)
šiandien kažkaip nykiai niūru....šitaip negalima...brrr...tai bjauru ir visiškai mūsų gyvenimui nereikalinga...
kažkada kažkokiame kvailame žurnale, aiškinanciame seksualumo ir grozio paslaptis, perskaičiau, jog kojų nagų dažymas ramina....:)))kvailesnio dalyko nesu girdėjusi....bet kažkodel jau antrą sluoksnį tepu ant savo trumpai kirptų kojų nagų...pasidariau paranojikė, tikinti lėkštais dalykais...bet juk kaip visų gerbiamas A.Mamontovas sako: "Kaip tiki, taip ir yra..."gal šįkart tas rožinis atspalvis pasislepiantis kojinėse padės man nusiraminti, nors tuo tikėti daugiau nei vaikiška ir kvaila...nusilakavau tik nykščius, vadinasi nėra jau taip blogai....:)
kartą sekiau akimis pro autobuso langa bėganti šešėlį....sėdėjau ant aprašinėtos minkštos raudonos maršrutinio autobuso sėdynės...romantikos ne kvapo, bet argi jos reikia, kai turi šiokį ar tokį tikslą, pvz.:grįžti namo ir ištuštinti šaldytuvą...nors tiesą pasakius niekada nesupratau, kodėl depresuoti žmonės valgo daug saldumynų, nė velnio jie nepadeda...na bet juk as ne apie tai...stebėdama tą tamsų autobuso atspindį atsiradusį nuo saulės, šokinėjantį per skubančius praeivius ir pakėlės stulpus, susimąsčiau apie laiką....klažkaip velnišku greičiu jis skrieja ir net nebando sustoti ar bent stabtelėti ir palaukti manęs....o aš jau greit pompa gausiu tokiu greičiu lekiant, nei susivokti nespėju, kas dedasi aplinkui......
ar niekada nebandėte susimąstyti, kodėl žmones apsikabina?o man kartais šauna tokių kvailų mintelių, pvz.:kai šalta apkabinimas reikalingas sušilti.....tai lyg nemokama šiluma...gal žiemą būtų pravartu taikyti ši metodą....juk už šildyma ir taip mokame per daug....:o)
kiekvienas turi savo gyvenimo tiesas ir tegul tik jos jiems padeda, o jau kokio kvailumo jos bebūtų tai jau jų reikalas...:)