kazkas

Kartais taip būna, jog jauti šalia savęs kažką esant, tačiau atsisukęs nieko nepamatai, kartais būna, jog jautiesi velniškai vienišas ir tas jautimas, kad šalia kažkas yra, labai reikalingas... juk malonu jausti artumą ir šilumą, vienoje dainoje išgirdau šiuos žodžius: "Kad ir kur bebūtum aš visad būsiu du žingsnius už tavęs...", tikriausiai šie žodžiai ir privertė susimąstyti apie tokius dalykus. Juk tie du žingsniai gali būti ir trys centimetrai ar tūkstantis kilometrų, bet aš visad būsiu šalia...

Posted by at 5:41 PM | Permalink

Šiandien mačiau lavoną:)važiavau besipurtydama visuomeniniu transportu ir ant lango pamačiau pritrėkštą musę...žiaurus pasaulis pagalvojau ir nuvijau aplink galvą besisukančią širšę. matyt kažkoks įsiutęs diedas ar tetulyte pritrėškė tą vargšę sparnuotąją ir net nesivargino ją numesti ant žemės, o paliko kaboti su išvirtusiais viduriais. Banalu, realistiška ir kasdieniška, bet vis tik žiauru.

Posted by at 1:38 PM | Permalink | Comments (5)

Esu nuotaikos žmogus. Manau visi tokie esame. Nuotaika nepriklauso nuo oro, ji daug sudėtingesnis dalykas, kurį nuo pat mažens mokomės kontroliuoti ir perprasti.:)Aš dar iki šiol mokausi, nes kartais vis dar negaliu paaiškinti kai kurių savo poelgių ar posakių ir tik padariusi kokią kvailystę susivokiu bei suprantu, jog kažką padariau ne taip.:)Matyt, žmonės yra tokie sutvėrimai, priversti mokytis visą gyvenimą ir nemokantis suprasti, išanalizuoti bei pasimokyti iš svetimų klaidų. Viską ir visada turime patirti savo kailiu...

Posted by at 6:58 PM | Permalink | Comments (3)

Benaršydama po knygų lentynas radau seną knygiūkštę ant kurios didžiulėmis rudomis raidėmis buvo užrašyta: "Viskas praeina". Ir kažkodėl šis keistas užrašas privertė mane susimąstyti...Juk šie žodžiai labai padrąsina, kai kas nors be proto spaudžia širdį ir norisi verkti ar nuo visko pabėgti, tačiau ar šis žodžių junginys reikalingas laimės akimirką, neapsakomo džiaugsmo akimirksnį. Laikinumas ir skaudi realybė argi visada turi būti tik taip?

Posted by at 3:04 PM | Permalink | Comments (1)

Aš jaučiuosi taip keistai lyg nebūčiau savimi...tikriausiai ne man vienai taip būna kai kuriom gyvenimo akimirkom, gal lauktom, gal nelabai, gal mielom, gal pragariškai nemaloniom ar keistom, paslaptingom, bet tampi lyg nesavas. Nesavas, nes velniškai nejauku ar anaiptol, viskas neįtikėtinai gerai. Tais keistai lauktais ir nelauktais momentais protas įgauna neįprastu minčių, kojos pačios gali žengti bet kokiu keliu - viskas vyksta ne taip kaip darytum eilinę dieną. Būna - liūdesio paukščiai nutūpia ant širdies, bet dažniausiai jausmas, tūnantis joje, nudegina jiems sparnus, būna - gyveni rojuje, tik, matyt, dėl to, jog neragauji uždraustojo vaisiaus, to nepajunti. Visko būna, tikriausiai visko ir reikia, juk kitaip nesuprasi kaip jaučiasi kitas, o gal jūs nesuprasit kaip šiandien jaučiuosi aš.

Posted by at 5:57 PM | Permalink