kazkas

Nežinau, gali būti, jog ne man vienai taip būna, kai norisi ką nors pasakyti, bet kažkodėl žodžiai sunkiai išeina ir suvirpina balso stygas.:)Tikriausiai jei galėčiau pakeisti visą pasaulį (juk ir pasvajoti kartais galima), nežinau ką daryčiau...taika, gėris - banalu, tačiau reikalinga. Kad ir vakar pasiutau kaip įgelta bitės ar net dar baisiau, nes matai ėjau visa išsigražinusi į susitikimą ir staiga vandens maišelis šliukst ant galvos...nervai nervai nervai (o nervinės ląstelės neatsistato):)tik visa žemina ir šlapia susiraukusi šlepsėdama šaligatviu pagalvojau, kad kažkada ir aš taip darydavau ir tada net smagiau šlepsėti pasidarė, juk kažkoks mažiukas dabar tikriausiai džiūgauja: "Yes, merga šlapia!!!" Jausmas šlykštus, kai jauti kojas batuose trinantį žvyrą ir matai į tave visų įbestus pašaipius žvilgsnius, bet pažiūrėkime iš kitos pusės, juk lauke nepakeliamas karštis, o aš atsivėsinau, nesavo noru, bet vis šis tas, sakykim tai buvo "dovana iš aukščiau", iš ketvirto aukšto.:) Juk žiupsnelis optimizmo dar niekam nepakenkė.:)