ares

atsimerkiu, kūnas dega, viskas nuo pirštų galų iki akies rainelės. Nežinau kiek laiko čia šitaip guliu. laikrodžio rodyklės suka ratus atgal.
rengiuosi ant kėdės numestą švarką, išeinu.
Cigaretė, kurios kartų prieskonį jaučiu burnoje, o pakėlęs ranką matau tik susmilkusią nuoruką
šalti vėjo pirštai iškart ima žnybti, nesistenk aš pats pasirinkau šitai.
kad tai nesibaigtų, ilgas lanku užsirietęs kelias, sausų lapų čežėjimas po kojomis ir ritmingas sustingusio pado kaukšėjimas. ne, nereikia gražos, niekada juk ir nereikėjo. matuoju tiksliai išklotas šaligatvio plyteles. vėjas drąsiai plėšo nuo medžių bronzinius lapus. Įsibėgėju, pašokęs nuplėšiu vieną ir aš, paskutinį, rankoje jis sutrupa ir nudažo ją variu, dabar ir tu likai visiškai nuogas. jau trečias eilėje. ateis pavasaris. aš irgi noriu buti kaip šaltas rudens vėjas. staiga imu plėšyti lapus nuo dar vieno sauso stagaro. O kam? juk viršutinių nepasieksiu, bet juos pasieksi tu. Pyksti? bet kam, jug lapų užteks mums abiems. dabar pats čiumpi paskutinį ir prispaudi jį prie pakelės stulpo. Sakai - žiūrėk! Į ką? pakeliu akis. viskas aplink netikra. tai tik butaforijos, kurias męs pasistatėm, kurim męs tikim. tau į palukus pripynėm geležies ir betono. bet tu vistiek veržiesi, ar labai skauda? Dumblinos balos apsitraukė ledu, plonyčiu. o jau greit galėsiu tvirtai lipti ant jo, ir tu tada turėsi kur šėlti. Nieks nesivels tau į garbanas. Kažkas vieną lukštą jau suskaldė, mažyčiai trikampiai žėri tarsi krištolo taurės paviršius, pakeliu akis. Velniop - kad tai būtu saulė, mėnulis, kasnors. Žinau ko dabar negali. Griebiu nuo žemės akmenį ir sviedžiu tolyn, kažkur priešais žvaigždė jis dingsta ir nuskrenda tik dar vienas varinis lapas. Gali. Bet dabar aš galiu tau padėti. Męs kaip tie akmenukai, jaučiamės tvirti ir saugųs čia, bet tereikia mus pametėti, ir nuskrisim bronzos ar vario ašmenimis.
Kad tai nesibaigtų, šitas kelias, lapų čežėjimas.
Gal nereikėjau tau akmens lapu nuskraidinti? jis buvo akmeniu. Gal buvo laimingas?

Trumpi pastabai: tai ne apie meilę, ne apie blogą gyvenimą.

Posted by at 21:17 | Permalink

kai jau tikrai viskas trypiama ir mindoma, pasirodo lietus gali tapti trokštamesnis už betkokia saulę, o vėjas toks šiltas.
ir vistiek tai nevisai tik spektaklis. ir netik kaukė. toks buvau, toks lieku. tik prisidedu dar ka nors, kaip tame ++
maža neklaužadiška puokštė žiedlapių, ji ima ir pabyra, ilgai kaupta ir tvirtai suirišta, vistiek pabyra per kelias sekundes ir negaliu sakyt kad be to buvo bent kiek geriau, priešingai. juk daug ir tiesiai pasakyta. Condoleo et congratulor. nejaugi viskas taip paprasta ir akivaizdu. todėl niekuo ir nebesistebiu. dabar turiu ir leidima šokinėt nuo pastatų ir gyvas atsistoti apačioj. galiu nebeeiti miegot, tada ryte nebus sunku keltis.

atsiprašau, gal tai atrodys kaip priešiškumas bet kas yra riksme kai šitokia muzika egzistuoja.
tik visu garsu ir užsimerkus pirštais per stygas jų nesuvirpinant. ima krėsti šaltis bet tik to ir norisi.
žmonės ne ten jieškojo ginklų ir netaip žudė vienas kitą

Cause sometimes it seems like this world's closing in on me
And there's no way of breaking free

Sometimes I wanna give up
Wanna give in
Wanna quit the fight
Then one look at you

When I see you smile
I can face the world

Posted by at 0:20 | Permalink

netikėtai vakare išmynus pasivažinėti 10 minučių atsiduri užupyje, ant tilto. Labai šviesi naktis ir viskas tarsi lengvame rūke, nuostabu. tik parmynus atgal ir truputi dvejojant nuo šalčio pradedu jausti kiekvieną pirštų lastelę.
o paskui vistiek nesinori miego, ir atrandame šitą:
http://www.mohovoy.ru/albom/05-06-abzac.htm
spėkit kaip tenai atsidūrė žiguliuko kėbulas?

Posted by at 0:48 | Permalink

šįvakar smagiai sau bedarydamas fizikos laborus apturėjau malonuma atsisveikint su antra palyte savo gyvenime.
velionė.
na kas čia tokio, maigyklė dar dirba, o pasirodo labai čia tokio, visai ne vartotojiškai draugiškas tvarinys šiais laikais.
truputi pasiknisam ir surandam senolę mano pirmą pelytę, kuriai dabar jau kokie 10 metų, kaip graužikui visai neblogas amžius. tiesa ji com'inė. vėliau paaiškėja jog ir pagrindinis mygelis nebeveikia, na pasedim pakrapštom ir štai viena vairinėjam po ekrana o kita spaudom mygtukus.

duetas.
visai gera pertraukėlė tarp kosminiu formuliu. na dar tik pakeliam taurę vyno už garbingai mirusią,

Posted by at 23:14 | Permalink

turi išsigraužti kelią į priekį, kelią iš čia į niekur. ne apėjimo nėra, tik tiesiai per viską ir per visus.
bagsnojat ir lemenat, ne tu to nesugebi, o nesuprantat kad kaiptik tada kyla noras nepasiduot.
nepasiduoti niekur ir niekam, čia nėra "bandykite dar kartą" čia tik tiesiai ir viskuo kuo gali.
10 50 52 100.
tavo ginklas, tai ko bijo visi ir tu pats.

Posted by at 22:40 | Permalink

kadagiai, medžai atgyja, jie visą naktį juda, jie meta lapus. o žiūri pro langą i žvaigždes kurios atrodo tokios tikros ir dirbtinos tuo pat metu.
monstriškas dviejų valandų poklabis.
šlykštaus idioto šizofreniškas klyksmas tyliam miesto vandenį
kokia visdėlto šiukšlė aš esu.
degantys lūpų kampučiai ir žibalo skonis burnoje. kam tu visa tai darai.
nepatikėsi kaip man malonu dabar girdėti tavo balsą.
ir ta gėlė.

Posted by at 23:51 | Permalink