likučiai
kadagiai, medžai atgyja, jie visą naktį juda, jie meta lapus. o žiūri pro langą i žvaigždes kurios atrodo tokios tikros ir dirbtinos tuo pat metu.
monstriškas dviejų valandų poklabis.
šlykštaus idioto šizofreniškas klyksmas tyliam miesto vandenį
kokia visdėlto šiukšlė aš esu.
degantys lūpų kampučiai ir žibalo skonis burnoje. kam tu visa tai darai.
nepatikėsi kaip man malonu dabar girdėti tavo balsą.
ir ta gėlė.
