ares

beždžionių žibintai gatvėse iš kurių akių šviečia geltonos vilties ugnies stulpai, žmonės žiūrintys į gatvės grindinį, nes dangus pranyko jau neatmenamais laikais ir aš dar vis geriantis arbatą iš kažkada mano senelio surinktų žolelių, nors dabar jos visrtusios dulkėmis, aš vistiek kas vakarą atsargiai užsiplikau vos apčiuopiamą jos kiekį, ir atsirėmęs nugara į savo metalinės lovos atkaltę, ištiesias kojas pro atviras duris geriu, tada galiu svajoti. žmonės jau nebelaksto po žemę tom baisiom dūmų, triukšmo ir ugnies mašinom, dabar aplink spengianti tyla, mums nebereikia raumenų judėjimui, nebenaudojame kalbos ar garsų bendravimui, ir muzika ta kuri egzistuoja dabar tai jau apdirbtos nuoseklios smegenų bangos, muzikai nebereikia garsų. bet kai imu arbatą iš seno sudūlėjusio popierinio maišelio man rodos dar tebegirdžių jo šiugždėjimą ir vėliau nujaučiu tą garsą.

Posted by at 12:54 | Permalink

nuo šiol sekmadienis dvigubai darbo diena.
4:04
baigėsi vaistai, jų poveikis silpsta.
baigiam ten kur esam, paliekam visas neparašytas eilutes, neapibrėžtus kintamuosius ir neveikiančias funkcijas.
griunam ir taip tris valandas, nejudant.
kylam dedames triukšmą ir apsimetam pasiruošę naujai nuostabiai dienai.
įmanoma taip smarkiai trinti delnais kad jų oda nudegtų.

Posted by at 2:08 | Permalink | Comments (1)

Gražu žiūrėti kaip per dešimt minučių miestas iš nakties tylos bunda ir kyla naujai dienai. Viena po kitos languose užsidega šviesos, naktinio rūko dulkes nuo žemės kelia ankstyvų darbininkų padų kaukšėjimas ir netolimas autobuso variklio triukšmas. Iš drėgnos miglos išnyra vis daugiau juodų siluetų su nešuliais rankose, jie juda, sėda, važiuoja kad vakare grįžtu ir vėl dingtų porai valandų užleisdami vietą nakčiai, jos simfonijai ir krentantiems žemyn lašeliams. Rūkai ir stebi kaip jau pilni miesto kirminai pranyksta purviname debesyje palikdami tik aidintį savo riaumojimą. O,- štai dar viena švieselė lange. Sėdi ir pirštais lieti stygas, tačiau jos neskamba, nenori pažadinti dar miegančių, ar išdąsdinti prabudusių. Dėlioji plastiko apskritimus ieškodamas to su kuriuo ausyse jau tuoj leisies į dar vieną vis tokią pat, vis balzganą ir žinomą dieną. Gal tik vakare, kai visi trauks namo, tau iš niekur atsklis pasiklydęs nebuvusios saulės spindulys ir tada jį sugavęs pasisemsi jėgu stebėti visa tai dar ir dar ir tūkstančius kartų. O darbar pirštais per neskambančias stygas ir pamažėle į šiandieną.

Posted by at 3:07 | Permalink

čia buvo klausimas kas yra meilė chemija, netiki sakai tada paaiškink kodėl ji arba yra arba jos nėra jau pradeda nebevežt tas atsiparink tiesa atsirpasau taves Zmogau kad sugadinau nuotaika tu sakai post faktum galiu kalbėti ką tik nori bet ar paspėlioji kam man kalbėti ką tik noriu sakai stebuklas yra muzikoje tada bent uzsimink kur jo jieskoti dar minejai apie stebukla tikejime bet kokiam negi tiek daug tu stebuklu ir išvis kas gi tas STEBUKLAS ar neišeis tik taip jog tai viso labo tik stebėjimo būklė na o jei jū ir buvo manau tikrai pasistengėme visu nužudyti o cinizmas tikrai neegzistuoja tai viso labo pastangos dantimis išsilaikyti sienoje į kuria pats nesupranti kaip užsilipai bet nukrist kad ir akmeniui skauda kažkaip sakai žodžius o vis dar nesupranti kur aš meluoju o kur ne ir neskiri tų kaukių nors prieš tai pats tau jas visas parodžiau tiesa ar tau to reikiia čia jau ir padėsime taską.
šias keturias dienas su gyvenymu žaidžiam neprastą žaidimą, spardom vienas kitam į užpakalius. Jis man aš jam, betgi kaip smagu, tik skaudu kad jo koja didesnė. Na nieko aš jau nusipirkau kerzus ir kaiptik kalu vinis į jų priekį.
pastebėjau kad smagu maigyt mykelius į taktą su muzika.
dabar nužudykime save degtine ir pjaunamom gitarom, vistiek nesimiega.
prierašas sau "šudžiau tu".

Posted by at 23:47 | Permalink