kartais nesinori dėti taško,nes žinai,kad pasikartos.
visi išeina miegoti.o tu sėdi.tas pats gabalas groja jau kokį 123ią kartą.bet nenusibosta.pora akordų.lėtai.būsena tarp savęs prievartavimo ir vidinio tonizuojančio balso.ir sėdi.bet negalvoji apie beprasmybę ar susvetimėjimą.galvoji kažką pozityviai.nusišypsai.paskui nusišypsai,nes supranti,kad juokingai raizgaliojasi mintys.pažiūri į vienišą nakčiai likusį žibintą ir sėdi.kažkoks prisiminimas iš mokyklos apie rašinį pavadinimu ,,vienišo gatvės žibinto istorija''.tada pradedi galvot,kada atsikels pirmo troleibuso vairuotojas,kada rytiniam susitikimui atsikels kokios sektos atstovai,kada pirmą kartą šiandien kažkas pasakys ,,labas rytas'',kada bus tas laikas,nuo kurio viskas pradės kartotis.ir sėdi.suvoki,kad kažkada tas sėdėjimas irgi pasikartos.ir tas suvokimas irgi.ir tas visas procesas iki to sėdėjimo.nu ir ką?kai perdaug galvoji,tai viską bandai paaiškint.o kam?jei pradėsi skirstyt veiksmus į teisingus ir ne,tai ką veiksi?kiek pamenu,tai tik galvosi apie tai.generuosi veiksmų planą,bet nieko nedarysi.ir sakysi sau,kad nieko nedarai,nes negalima daryti,nežinant tiksliai dėl ko.ir užsipisi.bet kartojasi ir šitai.gerai,kad bent žinai,kad kartojasi.
palik viską ant sustaino.
j.