šeštadienį man sakė,kad,kai šalta,tai mažiau ką norisi veikti ir nuotaika blogesnė.ėjau palei ilgą plentą.iš abiejų pusių apsnigtos pušys,kurios nusidriekia iki pat toli matomos kalvelės.buvo šalta,apledėjo barzda nuo kvėpavimo,kojų pirštai kaip visada nušalo greit.bet jausmas tai geras žiūrint į tas pušis,kurios toli susilieja su dangumi.galvojau,kad turbut čia nuo nusiteikimo tam visam priklauso.
labai patinka stebėti kaip keičiasi aplinka,atrandant tą ribą tarp mašininio miesto ir miškingo miesto.įbrendi į pusnis nuo šaligatvio ir kuriam laikui tampi kito pasaulio dalimi.niekieno nevaikščiojamas takelis,kuriuo kažkada vaikščiojo ne vienas žmogus.dabar matau tik lapių ar stirnų pėdsakus.ir tolsant nuo betono,po truputį dingsta transporto garsas,jį pakeičia traškančios nuo šalčio šakos ir šalta tyla.
ir ramybė įsiurbia tave į save.
j.