xdirtx

salta

- tik pasižiūrėk į saulę! ten, už debesų!
- kokia graži.. aš niekad dar nemačiau jos tokios..
- taip, graži ir negailestinga kaip ryto žadintuvas, ir net baisesnė už jį.
- kodėl?
- saulė degina laiką, o žadintuvas tik primena apie jį.
- bet kitaip ir negali būti..?
- žinau, tai neišvengiama. užtat kokia ji graži, žudydama mus, ji šypsosi šviesos spinduliais, tik pasižiūrėk į ją! ten, už debesų!
- aha.. bet aš vis tiek bijau.
- ko?
- bijau šokti..
- ahahaha! tu toks juokingas! ką gi tu darysi, jei nešoksi? liksi čia vienas?
- nežinau.. galbūt aš išlipsiu ten, kur nusileis ekipažas. kur skrenda šis lėktuvas?
- aš nežinau. nemanau, kad kažkas žinotų. likome tik aš ir tu. daugiau čia nieko nėra. svarbu ne kur, o kiek.
- kiek?
- kiek laiko mes dar turime. kiek laiko dar turime apsispręsti. knygos dega labai greitai. iš pradžių metraščiai, po to senovės, viduramžių literatūra, po to modernioji, ir post-modernioji.. po velnių, kodėl jos nedega iš kito šono? su mielu noru palaukčiau dar kiek! bet dabar, metas apsispręst, metas šokt kartu ar likti čia amžiams. na?
- nežinau. ten taip šalta. bijau, kad nespėjęs prisiliesti prie žemės, pavirsiu beprasmiu ledo luitu.
- ir puiku!
- ?
- „įšalti į ledą ir amžinai žiūrėti į saulę“! kaip romantiška!
- bet romantizmas jau sudegė, girdėjau Don Kichotą kovojant su variklių ugnim.
- o aš negirdėjau, pasiruošk šokiui!
- bet.. bet kur gi mano parašiutas?! čia tik keletas virvių!
- jis tau prieš akis! iššokęs, kabinkis iš visų jėgų, neabejok ir nebijok, debesys tik atrodo neapčiuopiami, bet pagalvok, kiek vandens jie laiko savy? prisimeni Bibliją? visą tvaną! tai, kad ir tave išlaikys kuo puikiausiai.. tik pamiršk ką girdėjai, matei ar žinai. debesys nekenčia cinikų.
- na, gerai, tuoj, uch… aaa… o tuuuu???...
- aš lieku saugoti knygų. aš turiu mirt paskutinė.

just the dream of the dream

children of fall del sito neteisus.
egzistencialistinis diskursas is tikruju nelemia nevilties.
Sartras sake, kad nera turejes ne vienos beviltiskos dienos.
neviltis viena pati yra tik bailiu ir tinginiu lemtis.
svajone yra likimas.
jura priima visas upes.
tavo gyvenimas yra tavo kurt.

reziume

kaunas - traukinys, ji, dr.green+lagamino turinys koncertas, daug jaunu kunu, julius-lukas-alexas ir ju veikla, seni 'nauji' pazistami, skanus laikas su greit suveiktais selenu-soju-avizu kotletais ir multikais 'lava-lava' bei 'jiozhyk v tumane', isdavikiskas miego artumas, traukinys.

[20 min. pauze]

minskas - traukinys, ji, draugai, metro, Gendernyj Marsrut, draugai, solidarumo su Timuru koncertas, draugai, AortA, AppleShout, 8Hz (!!!), pozityvumas, xzajacx su dezute FoodNotBombs akcijai (jau pusmeti daro, daugiau nei 25 kartus!), metro, 'shto? gde? kogda?' versus maisto gaminimas, Lenos piesiniai, miegas iki pietu, pasivaiksciojimas per plaukianti Minska, ant sono besiilsincio goblino konstravimas is iki-pirma-lietines medziagos, romovaja baba, draugai, apsikabinimai, iki! ji, pokalbiai apie, apie andriu - duzau pirma karta, nuejau saldyt veido sniegu kazkurioj pakeleivingoj stotelej, nenorejo ileist atgal i vidu, apie maloniu ir nemaloniu dalyku atskirimo klausima (darbo ir poilsio) - suduzau antra karta, taciau ir vel kazko is to pramokau, tai puiku, reikia grudintis, kad neduztum, kito kelio nera!

[kelias nuo stoties iki namu, keistas jausmas taip greit atsidurus ir vel ten pat - pasak irmos ir fizikos - 'poslinkis ligus nuliui']

vilnius - tuscias butas, isprotejes nuo bado katinas, prisikes kur reikia ir kur nereikia, indu pilna kriaukle, vonioj puvantys Pauliaus drabuziai, kambary palikta sviesa ir betvarke, jokio rastelio. skambinam Emilei, neatsako, per sms suzinom, kad ligoninej, skambinam Peckai, neatsako. is ryto dar gaunu Emiles palatos numeri, dar pamatau Pecka, kuriam poxui, dar perskaitau sita ir nieko nenoriu.

reziume - nors negrizk. 250 litu anyone?

...bet liko kulturnamio kinai, 7dienio futbolas, abipusis stropumo pasizadejimas ir ji. gal viskas ne taip ir blogai. gal viskas tiesiog nuostabu.

susalusios rankos veikia letai

visa diena ant desines rankos pirstu vis atsirasdavo uogiene. as nulaizydavau ja kaskart pamates, bet po kiek laiko ir vel pastedavau kelias tamsiai raudonas demeles.

.
Cursive - 'get it out! your self-reflected pain is getting to routine..' (trumpam pimirstu, kad kitos dainos nelabai geros, kad jiems gaila dainu tekstu, kad juos filmuoja mtv..)
.
tai, kas mums atrodo pokstas, kitiems yra realybe. (kas krecia pokstus mums?)
.
minimalus butas (when expectations fail, all you should be left with is openmindenness)
.
Kola sala (maza adatele isukta i naminio gyventojo uzpelijusia sirdele)
.
bendruomeniu statiskumo klausimas (is cia pazistami-draugai ar pazistami=draugai?)
.
cia ir dabar [tik cia ir dabar]
.
01:00
00:59
00:58
00:57
00:56
00:55
00:54
00:53
00:52
00:51
00:50
00:49
00:48
00:47
00:46
00:45
00:44
00:43
00:42
00:41
00:40
00:39
00:38
00:37
00:36
00:35
00:34
00:33
00:32
00:31
00:30
00:29
00:28
00:27
00:26
00:25
00:24
00:23
00:22
00:21
00:20
00:19
00:18
00:17
00:16
00:15
00:14
00:13
00:12
00:11
00:10
00:09
00:08
00:07
00:06
00:05
00:04
00:03
00:02
00:01
0
.

ir jeigu karta salta nakti jusu silta subine ir sukaustyta smegenine sakys jums, kad neverta niekur eiti, neklausykite ju. siame suknistai isaukletame meiste jus turite nedaug galimybiu mirtinai susalt ar but nuzudyta[s], taciau mirksint sankryzu sviesoforams, galite trumpam susivokt kas jus esat ir pakeist uogiene krauju.

sventes jau arteja! [NiekoNepirkDiena!]

jau greit greit! lapkricio 27 diena!

lipdukai-posteriai

lipdukai-normalus (klusniems printeriams)

o cia yra 'nenormalus' lipdukai (gal jusu printeris taip pat durnas kaip ir mano?;)

keli tinklapiai Timuro atminimui

http://stop-it.narod.ru (daug kalbu, taip pat ir lietuviskai)

http://www.musirorecords.com/timur (korejetiskai, angliskai, japoniskai ir prancuziskai)

http://www.timur.go.ro (rumuniskai)

hales turguj uz 10 lt

greitai

apsvietimo stulpai
ugningai sninga
neuzbaigta simpatija
laukiant pavasario
snaiges
tirpsta
taip
greitai
kodel?

the end result of long long [satur]day

the day. the results.

[pirmas bendras koliazas tema "antimenas. institualizuoto meno kritika.", kuri peraugo i keleta kitu potemiu ir issireiske siuo kuriniu. nuspresta, kad koliazu tradicija turi buti tesiama ]

[juk lapkricio 27 diena - Nieko Nepirkimo Diena! o 25-27 dienom - Poilsio Nuo Vartojimo Savaitgalis!]

[pradejom realizuoti minti, ateik ir tu]

[aciu visiems atejusioms/iems! ir nors bloggerriu susitikimas issitaske koliazu virtineje ir workshopas apie blogo konstravima taip ir neivyko, nes jo kaltininke velavo, bet begales zmoniu, arbatos, sausainiu, o dar ve, Ieva, Prodotto in Italia filmukai Skalvijoje (nors ir ne visi, aisku..) bei Puolantys Saules Zuikiai, kuriu stebeti greitu metu surengsime ekspedicija!]

dienos pradzioj jauciausi kaip silpnas juros brizas, taciau praejus siai turiningai dienai, jauciausi kaip sis katinas, kurias 'gerja prasme' vis vien :]

Siuolaikiniame Meno Centre

uzvakar atsisedau savo kambary ir padariau pirma savo koliaza. tebunie tai irodymas, kad to reikia.

sveiki!
si 6dieni, 2005-11-19, Siuolaikiniame Meno Centre, Mindaugo 20-12:

12.00 - pagalba ruosiant paroda [as, tu, tu, as, as, tu]
14.00 - koliazu paroda [ginn., frau, lenka kuzvartova, tu?]
15.00 - koliazu darymo wokshop'as [ginn. + pasiimk senu laikrasciu/zurnalu/plakatu ir nepamirsk zirkliu bei kliju!]
16.00 - www.blog.hardcore.lt bloggeriu susitikimas II [sausainiai/saldainiai/riestainiai privalomi!]
17.00 - blog'o improve'inimo workshop'as [enc. + sugalvok kaip turi atrodyt tavo blog'as]
18.00 - susitikimas II del Nieko Nepirk Dienos
20.00 - gal jau baigiam?
o ne!
21.00 - einam i Skalvija trumpametraziu italu filmuku [Prodotto in Italia (Trumpametražiai filmai ir video menas, Italija, 2003-2005, italų k., angl. subt.)]

laikas yra lankstus dalykas, tad neveluok!
p.s. kai kam kai kas pasirodys netiketa (pvz., enc.), bet gyvenimas ju pilnas, tai tik vienas is ju.

i live in order not to die. i die in order to live.

jei turi ką nors jam, jo draugams, mergaitei, tėvams.. pasakyt, parašyt, padaryt.. ateik.
jei turi tuščias rankas, bet pilną širdį, ateik pasidalint trupučiu jos.. palikti rankos atspaudo ant atminties laiško.
mums reikia daugiau rankų.
čia ir dabar.

[nebijok, sie dazai lengvai nusiplauna. kitą savaitę siųsiu tai į Piterį]

last call for anarchist....

naciai nuzude Timura... is Sandinista!...
pries kuri laika dar su juo gereme arbata ir juokemes.
pries kuri laika snekejome apie ateinanti G8 Piteryje, apie Sandinista! tura, apie gyvenima ir meile.
as neturiu zodziu, dabar negaliu susikaupti.
supisti issigimeliai, ir jokia reinkarnacija cia nepades.

xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx

Piterio fašistai nužudė Timurą Kačarava, punk/hc grupių Sandinista! ir Distress gitaristą.

Vakar, 2005 metų lapkričio 13 dieną, sekmadienį, fašistai nužudė 20 metų muzikantą Timurą Kačaravą, punk/hc grupių Sandinista! ir Distress gitaristą.

Skitingomis žiniomis nuo 8ių iki 12os fašistų užpuolė du jaunus muzikantus Sukilimo aikštėje Peterburge. Vienas jų su 5iomis durtinėmis žaizdomis nugabentas į ligoninę, jam padaryta operacija. Antras, Timuras Kačaravas, mirė iki greitosios atvažiavimo, kuri buvo vietoje per 10-20 minučių.

Timuras buvo anarchistas ir antifašistas.

Šią savaitę jis grįžo iš turo Suomijoje ir Švedijoje su grupe Distress.

Timuras buvo labai geras žmogus.

Amžinai mūsų širdyse!

*grupės Sandinista! tekstas:

iš dviejų blogybių - mažesnė
iš dviejų blogybių - mažesnė
kai gali pasirinkt
suklupt ant kelių
ar tiesiog sedėt ir žiūrėt,
reiškia nuo mūsų nieks nepriklauso,
šis pasirinkimas dvelkia mirtim.
tačiau galima sustingt ir priimt viską kaip yra,
užšalt, išnykt, ar užmigt,
o galima atsistot ir paimt tai,
ko mes iš tikrųjų norim,
kad pasirinkimas būtų mūsų pačių.
paklusti tam, kas atima gyvybę,
stebėti ir ramiai stovėt nuošaly,
ar pabandyti sukurt savo realybę
ir iš dviejų variantų pasirinkt trečią.

daugiau info [ru]
zaraz.org
375crew.org
news.ntv.ru
fontanka.ru

xxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxxx

as nerukau, todel verkiu.
o ka daugiau galiu as padaryt?
as viska suprantu, tik nezinau
kaip neapykanta praryt?..

skyle
sirdy

triumph of will

[3dienio (tarp kitko - Tarptautines Dienos pries Rasizma) flashback]
galvojau, kad veluosiu, bet spejau kaip tik. pirma karta buvau Mokytoju Namuose. pasirodo tai dideles ir jaukios patalpos, nors ju sienos kaip ir SMC - baltos kaip mirtis. bet cia daugiau surmulio, gyvybes. kiekvienas atskiras kambarys - maza asmeninine paroda arba seneliu susirinkimas arba vaiku filmu perziura arba siaip kavine vidury koridoriaus. smagu.
pagaliau suradau svetaine, kurioje viskas ir turejo ivykt, t.y.
pirmas filmas is ciklo "Tikrovės konstravimas abipus ekrano" buvo rodomas 18.00. tai buvo Triumph of Will (aliuzija į Nyče?). "dokumentinis"* propagandinis filmas apie 1934 metų nacistinę vokietiją ir Hitlerį. režisierė - Leni Riefenstahl. ši režisierė yra vertinama nevienareikšmiai. iš vienos pusės ji bendradarbiavo su naciais, iš kitos – turėjo kino talentą. iš pradžių dirbdama aktore ji nemažai pasiekė šioje srityje, po to nusprendė pabandyti pačiai kurti filmus. ji, kaip ir dauguma tuometinių kultūros veikėjų, suartėjo su nacių elitu. ar ji priterė jų idėjoms? ar tiesiog neturėjo kitos išeities? tai opus klausimas, keliamas daugeliui nacių kolaboracionistų. pati režisierė teigė nežinojusi apie nacių (tuo metu) planuotus, o vėliau (kai ji ir toliau kurė jų globojamus filmus) apie vykdomus žiaurumus. tačiau taip teigė visi, bendradarbiavę su naciais, todėl iš tikrųjų išsiaiškint kaip ten buvo yra neįmanoma, o galbūt ir neverta. palikime tai jų pačių bamiegėm naktim.
po nacistinės vokitijos pralimėjimo kare režisierė nenustojo filmuoti. vėliau ji pradėjo fotografuoti ir kaip socialinė fotografė nemažai keliavo. pavyzdžiui, ji nuvyko į Afriką fotografuoti numbų genties, nes jų kūnai pasak jos buvo tobuli ir jiems nebuvo nieko svarbiau už „kovą“, o iš visų jų apeigų svarbiausios buvo „laiduotuvės“. taip pat žinoma, kad būdama 71 metų, ji išsilaikė nardymo egzaminą ir fotografavo povandeninį pasaulį. žodžiu, iki pat savo mirties ji buvo energingai kažką veikianti asmenybė, o mirė ji būdama 101 metų.
[apie ją pačią sukurtas dokumentinis filmas]. bio.
kitas jos žinomas filmas - Olympia. filmas apie 1936 metų olimpines žaidines, vykusias Berline.
*žodis „dokumentiniai“ paimtas į kabutes, nes jie nebuvo dokumentiniai tikrąja šio žodžio prasme. režisierė aptardavo filmavimą su Hitleriu. režisierei buvo skiriama daug lėšų. visur buvo pristatyta kamerų. visiems patenkantiems į kadrą buvo išdalinti gražūs mundirai. kartais net kai kurias scenas tekdavo perfilmuoti iš naujo.
tačiau pati režisierė pateikė tai, kaip dokumentiką, teigdama, kad filme nėra už kadro šnekančio balso (yra tik muzika - ) ir viskas, kas yra filme, vyko iš tikrųjų.

na, po kelių minučių susijaudinusio jaunuolio pristatymo kalbos ir raginimų dalyvauti po filmo busiančioje diskusijoje, filmas prasidėjo.
iš daugelio rakursų yra rodomas lėktuvas, kuris skraido padangėje kelias minutes, po to nusileidžia ant žemės ir iš jo išeina ‘dievybė‘-Hitleris, kurį išvuydę, žmonės krenta ekstazės busenoj ir isteriškai tiesia dešines rankas. visi visi. moterys, vyrai, vaikai. stambus Hitlerio planas kiek iš apačios, pabrėžiant jo išskirtinumą ir troškimu permelktos minios vaizdai. čia pastebima net tam tikra seksualumo potekstė. neveltui, Hitleris lygino minią su moterimi ir sakė, kad ją reikia užkariauti. praktiškai štai ir viskas. toliau keičiasi tik veikėjai: hitler jungend – mažieji hitleriukai, darbininkų kariaunos (rimtai marširuojančios su kąstuvais, nes karių juk reik, bet po I-ojo pasaulinio karo priimtos sankcijos juk draudžia), miesto gyventojai, partijos suvažiavimo dalyviai ir t.t. bet esmė lieka ta pati. antžmogis-tauta-valstybė-Hitleris ir visi kiti jį garbinantys. tai praskiedžiama tam tikrais filmavimo triukais, kurie suteikia filmui estetinį grožį ir verčia žiūrėti į jį ne vien tik kaip į propagandinį kiną.
[diskusijos metu kažkas pradinę lėktuvo sceną taikliai tai palygino su Paksu, nusileidžiančiu su savo sraigtasparniu kiekvienam kaime prieš rinkimų kompaniją – atsimenu, kaip Šalčininkuose jis nusileido ant mokyklos stadiono ir mėtė žmonėms saldainius bei pažadus]

filmui besivystant, iš pradžių vis juokiesi iš akivaizdaus absurdo spektaklio, po to po truputi pavargsti [nes filmas yra naciam būdingai monumentalus ir labai ištemptas – kiekviena scena spėja įsisavinti kiekvieno, ne tpaties nedėmesingo žmogaus atmintyje] ir pradedi kaip ir sutikt su veiksmu, ta prasme, kaip sakai įkyriam kaimynui, tauškianciam vis tą patį. sakai jam 'jo, jo, tu teisus' (galvodamas 'užsičiaupk') ir tai visai naturalu, bet, kita vertus, per tai įsisamonini šias sąvokas, vaizdinius (kurie iš pradžių kėlė tau 'natūralų' šleikštulį). čia kaip su svastika ant sienos - jei pamatai ją vieną, tai kelia negatyvias emocijas ir norą ją uždažyti, bet kai pamatai visą sieną jų pripeckiotą, pagalvoji, kad tai tikriausiai indų restoranas, arba meninkų išsipisinėjimas, arba (kas baisiau) - realybė, į kurią gali arba įsilieti (kaip daugelis ir daro) arba bandyt paprieštaraut. aišku, čia papildomai kila klausimas dėl tokios 'visą-sieną-užpeckiojusios' simbolikos prasmės svarumo ir jis iš tikrųjų yra svarbus (būtent todėl visos Vilniaus sienos dar nėra išpaišytos a raidėm apskritimuose :).

tačiau grįžtant prie filmo, pagalvojau, kad gal tokia ir buvo filmo užduotis, nes aš į filmo galą jau nesistebėjau visur esančiom svastikom bei dažnais laimingų vaikų kadrais, tuo pačiu nuleisdamas savo priešiškumo laipsnį.

filme Hitlerio ir kitų veikėjų kalbos yra labai beprasmės. jos neturi didelio prasminio kruvio [kaip iš tikrųjų ir visų oficialiųjų politikų]. jos visos persmelktos "aukštuoju tikslu", emocijomis ir apeliuoja į liaudies emocijas, o jei ir bando pasukt kažką apie politinius klausimus, tai dažniausiai beviltiškai šokinėja tarp vulgaraus marksizmo minčių ir tos mistinės "tradicijos", "praeities" bei "dievo". pvz. Hitleris sako:
"ne valstybė mus valdo, bet mes valstybę" arba "mes laimingi dėl to, kad ateitis visiškai priklauso mums" arba "tik dievas, mūsų dievas sugebėjo įgalinti mus tokiems veiksmams"
o susisiekimo ir karo reich-kancleris sako "žmogus negali pastoviai gyventi revoliucija, nes bus anarchija, o mes turime siekti kažko tokio, kas buvo statyta ne vieną dešimtmetį ir atsilaikys ne vieną šimtmetį"
o kultūros ir propagandos reich-kancleris sako "gal diktatūra paremta valdžia yra visai nieko, bet mes turime užkariauti jūsų širdis". va toks vat emo ir „kažkas tokio“.

iš filmo įkritę dalykai:
absurdo parodija, kuri vyksta iš tikrųjų - Hitleris apgyvendinamas viešbutyje, ant kurio sienos šviečia lemputėm išdėstyti Heil Hitler žodžiai, o apačioje groja orkestras, susirinkusi minia laukia per naktį vado pasirodymo balkone, kuris stebi vykstančią fakelų eiseną – panašią į prieš mėnesį vykusią Berline.
vaikų nazi stovyklos (aliuzija į Sparta?) su naktiniais fejverkais.
darbo frontai su kąstuvais vietoj šautuvų bei kariškių drabužiais.
balta kaukolė kaip vienas iš nazi kariškių antsiuvų simbolių (aaa, štai į ką apeliuoja kai kurie bonehead‘ai, gi-gi, durneliai;)
simetrija. simetrija. simetrija.
Eduard Hess. Hitlerio pavaduotojas. niekuo neįdomesnis, nei nykesnis už kitus. kodėl? nes mano pažįstamas iš vaikystės laikų prieš kurį laiką pasikeitė pavardę į šio veikėjo, o vardo keist jam nereikėjo.. girdėjau jį šnekant apie „išrinktųjų rasę“ ir neapykantą kur nors pamatytom dulkėms.
švaros kultas. visur. visaip.
Hitlerio ir moterų/merginų vaizdų keitimas, kaip savotiškas koketavimas.
Hitlerio veidas, įgijęs neįpastų bruožų, jam pakėlus antakius, kalbant apie tai, kad pradžioj jo partija buvo tik 7ių žmonių alūdėje įkurta partija. (tai vienas įdomiausių dalykų, įkritęs man dar skaitant knygą apie šį totalios simetrijos megėją).

po filmo sekusią diskusiją [kuria liko apie 25 žmones, nes pusė pabėgo per filmą] moteriškė, kurios vardo neatsimenu, bet kuri yra susijusi su šių filmų peržiūrų organizacija ir konkrečiai kalbėjo apie propagandinį kiną. kalbėjo paprastai ir visai neblogai. diskusijoj nieko per daug naujo, bet ir tai iškrito kelios įdomybės:

žodis „propaganda“ atsirado 1622 metais Vatikane, kai tuometinis popiežius (neatsimenu ir nenoriu atsimint vardo) įkūrė propagandos konglomeratą, kuris buvo atsakingas už tikėjimo žodžio platinimą ir iš kur kurio ir atsirado misionieriai. šiuolaikinę (ar bent artimą šiuolaikinei) prasmę šis žodis įgavo tik I-ojo pasaulinio karo metu, kai dėl technikos progreso žudavo daug daugiau žmonių nei per prieš tai vykusius karus ir reikėjo priemonių liaudies motivacijai kelti.
arba
mano dėl varžymosi ir tingėjimo neįvykęs monologas, skirtas vienam aktyviausiai besireiškiančiam postmoderniam intelektualui, kuriam ant kaktos užrašyta, kad jis intelektualas ir kiekvienas jo tai skelbiantis žodis bei niekingos ironijos šypsena kalbant kitiems žmonėms, man kėlė šleikštulį ir norą išeiti, nes jis vis tauškė apie prasmių dualizmą, apie estetinį filmo grožį ir patį filmą neva nebūnant propagandiniu, nes, mat, jame nėra akivaizdaus priešo vaizdinio (o tai, kad visa buitinė CCCP propaganda bei kasdieninės naujienos baltarusijoje puikiai veikia ir be priešo, jam buvo nepastebima), apie tai, kad negalima šio filmo vertinti, nes jis esąs iš kitokio konteksto ir kažkada (1937) net buvo gavęs prancuzijoje apdovanojimą kaip gražiausias filmas ir t.t. ta prasme, vienas tų atveju, kai tu prieštarauji oponentui ne todėl, kad tikrai kitaip mąstai, o šiaip iš noro intelektualiai pabezdėt ir (tikiuosi) netyčia atrast kažkokių naujių konceptų per šią diskusiją. ir tai yra ok, kai tai vyksta dialoge arba tam tikrame žmonių rate, bet kai yra inicijuojama tokio „žaidėjo“ nepažįstamų žmonių tarpe, tai geriausiu atveju juos užparina ką nors pamąstyt namie, bet konstruktyvią diskusiją dažniausiai pakerta.
bet
ačiū velniui, ten būta ir kitų žmonių. pvz. studentas, kurį karts nuo karto matau savo univero kieme ir kuris šnekėjo įdomius dalykus lygindamas tuometinę vokeitiją su dabartine visuomene, Olimpijos kūno kultą su šiuolaikiniu fitnessu, anti-terorizmo isteriją su „apsivalymu“ ir švaros kultu, būdingu naciams ir t.t. kol pagaliau uždavė visiems klausimą ar galietų fašizmas ateiti dabar? iš pradžių visi nusikvatojo iš šios „ryškios“ nesąmonės, o po to kai šiek tiek pagalvojo, ir pasidarė nejaukiai tylu, nes jie nežinojo iš tikrųjų ar gali. jie negalėjo užtikrintai pasakyt, kad ne.
dar
gay off: dar vienas iš moteriškės pavyzdžių, kurį po to aplaisčiau papildomais žodžiais - kai dešinės jėgos susirūpina dėl šeimos gerovę, kas yra visai geras dalykas, jos veikia kitaip nei turėtų, jei norėtų realiai išspręsti šią problemą. jie nekuria paramos programų ir nesudaro gerų sąlygų jaunoms šeimoms. jie suranda atpirkimo ožius, pvz. - gėjus, ir jų dėka kuria sau reitingus, augančius žmonių kurstomos neapykantos sąskaita. taip buvo per paskutinius Bušo rinkimus, kai konservatyvios jėgos paskelbė, jog šaliai gresia gėjų antplūdis ir paskelbė šukį Save the Marriage! (o bažnyčia pažadėjo, kad Bušas priims „teisingus“ įstatymus, neleidžiančius tuoktis vienos lyties žmonėms), ir žmonės ėjo balsuot kaip ir už šeimos išsaugojimą, nes šeimos gerovė juk svarbu, bet tuo pačiu balsavo ir už Bušą. įsivaizduokime situaciją - gėjai yra išnaikinami. ar nuo to pasidaro geriau gyventi šeimoms? ne, žmonės toliau važiuoja į Londoną kalti pinigų gyvenimui. dešinieji pasiekia atvirkštinį rezultatą, nei skelbė. nes iš tikrųjų jiems tai nerūpi. jiem rūpi reitingo pasikeitimas. komentarų delfije skaičius. lietuvoje tai labai išsivystė - tai matome ir iš komentarų gausos ir net iš rengiamų anti-gay akcijų.
taigi, žmonės turėtų kelti reikalavimus valdžiai ir nekęst jos, o jie pakimba ant pateikto „priešo“ įvaizdžio ir įsisuka į pvz., gėjų nekentimo procesą. ir tai jau ne neapykantos 2minutės, tai jau pastovus požiūris/nusistatymas. šį kartą mums bakstelts į gėjus, kitą kartą į čigonus, ir t.t.
juk iš tikrųjų mažai kas iš homofobų yra matęs tų gėjų, bet nekenčia jų iš širdies, bet kai draugai išvažiuoja į užsienį, o draugėms gimsta vaikai ir jos užsidaro šeimoje, niekas nežino ką daryt. nebent nekęst juodaodžių, kurie „atima mūsų darbo vietas“. fu.

visiškas offfff: kai žiūrėmas juodai baltą kiną greitai žvilgčioji tai į kairįjį, tai į dešinį kino-ekrano kraštus, atsiranda „kislotni“ vaizdų atvaizdai, t.y. kažkuria prasme, juodai-baltas kinas nusispalvina, panašiai kaip ir mūsų nuobodus gyvenimas gyvenant tarp kairės ir dešinės ;)

tai tiek minčių po peržiūros. visa tai man atrodo svarbu, tačiau vienas nutikimas priminė man, kad visa tai vyksta ne tik teorijos diskurse, bet ir praktikos gyvenime.

siaip related tekstas, kuris man patiko.

DIDŽIOSIOS KRAUSTYNĖS
Hansas Magnusas Enzensbergeris (g. 1929 m.) – vokiečių poetas, publicistas, vertėjas, leidėjas, pelnęs Büchnerio premiją. Pateikiami knygos "Didžiosios kraustynės" ("Die Grosse Wanderung") fragmentai.
-------------------

Nepaisant jau beveik šimtmetį vykstančių paleontologinių tyrinėjimų, mokslui kol kas nepavyko atsakyti į klausimą apie Homo sapiens kilmę. Regis, mokslininkai linkę teigti, kad ši rūšis pirmiausiai pasirodė Afrikos žemyne, o vėliau pavojų kupinos migracijos bangos išsklaidė žmones po visą planetą. Sėslumas nėra mūsų rūšies genetinė charakteristika; šis fenomenas sietinas su žemdirbystės raidos pradžia. Iš prigimties esame medžiotojai, šaknų ir vaisių rinkėjai, piemenys.

Ko gero, būtent klajokliška praeitimi galima paaiškinti kai kuriuos atavistinius mūsų elgesio bruožus; antraip tokie reiškiniai kaip masinis turizmas ar aistringa meilė automobiliui liktų paslaptimi.

Mitas apie Kainą ir Abelį atspindi klajoklių ir sėsliųjų genčių konfliktą. "Abelis tapo aviganiu, o Kainas žemdirbiu". Ginčas dėl žemės baigėsi brolžudyste. Šios alegorijos esmė yra tai, kad klajoklį nužudęs sėslusis pats pasmerkiamas amžinoms klajonėms: "Tu būsi bėglys ir klajūnas žemėje".

Šioje legendoje – visa žmonijos istorija. Per tūkstantmečius išsivystydavo vis naujos ir naujos patvarios populiacijos; ir vis dėlto, apžvelgus visą istoriją, tai veikiau išimtis nei taisyklė. Taisyklė – tai plėšikų antpuoliai, užkariautojų žygiai, trėmimai, išvarymai, deportacijos, ėmimas nelaisvėn, vergų prekyba, kolonizacija. Didžioji žmonijos dalis visada buvo kelyje; kad ir kokios būtų to priežastys, taikios ar priverstinės, nuolat vyko judėjimas, sutampantis su oro masių cirkuliacija, – chaotiškas procesas, kurio neįmanoma nei planuoti, nei numatyti iš anksto.

Traukinio kupė važiuoja du keleiviai. Nežinome nei kas jie, nei kur keliauja. Jie patogiai įsitaisė, užėmė staliuką, bagažo lentynas, pakabas. Ant laisvų vietų – laikraštis, rankinė, švarkas. Bet štai atsidaro durys, įeina dar du keleiviai. Jų pasirodymas nesukelia teigiamų emocijų, anaiptol. Su regimu nepasitenkinimu nukraustomi daiktai ir užleidžiamos vietos. Maža to, senieji keleiviai, nors ir visiškai nepažįstami, dabar stebėtinai solidarūs. Tai tvirtai susitelkusi grupelė, priešiška naujiesiems kaimynams: juk tai jų teritorija, kurią dabar tenka perskirstyti. Kiekvienas nekviestas svečias čia laikomas užgrobėju. Jie elgiasi tarsi čiabuviai, pretenduojantys valdyti visą teritoriją. Tai taip giliai įsišakniję mūsų sąmonėje, kad net neverta ieškoti racionalaus paaiškinimo.

Beje, atviro priešiškumo paprastai stengiamasi neparodyti; keleiviai paklūsta nustatytai tvarkai, kuri galioja visiems. Teritorines užmačias riboja įteisintos keleivių elgesio normos geležinkelio transporte ir nerašytos gero tono – privalomo mandagumo – taisyklės. Tad nepakantumas pasireiškia tik vienu kitu šnairu dirstelėjimu ir nenorom burbtelėtu atsiprašymu. Prie naujųjų kaimynų tenka prisitaikyti. Laikui bėgant prie jų priprantama, tačiau savotiška stigma, nors retkarčiais ir išblankstanti, žymi juos visą kelią.

Šiam gana paprastam modeliui netrūksta absurdo bruožų. Juk traukinio kupė nėra nuolatinė gyvenamoji vieta, tai tik erdvėje judanti patalpa. Jos paskirtis – judėti. Keleivis – sėslumo priešingybė. Realią teritoriją jis pakeičia virtualiąja. Nepaisant to, jis užsispyręs gina savo laikiną prieglobstį.

Bet kuriuo atveju migracija baigiasi konfliktu nepriklausomai nuo jos masto, ją sukėlusios priežasties ir varomosios jėgos. Grupinis egoizmas ir ksenofobija – antropologinės konstantos, svaresnės už bet kokius argumentus. Visa apimantis jų išplitimas liudija jas egzistuojant seniau nei bet kokia mums žinoma visuomeninė formacija.

Norint įveikti šiuos jausmus, išvengti nesibaigiančio kraujo praliejimo, pasiekti nors minimalaus atskirų klanų, genčių, etninių grupių bendravimo ir pradėti tarpusavio mainus, senovėje buvo sugalvoti ypatingi vaišingumo ritualai ir tabu. Tačiau tokie reguliatoriai ne tik kad nesumažina atėjūno kitoniškumo, priešingai – jį dar pabrėžia. Svečias yra šventas, tačiau jis privalo laiku išeiti.

Bet štai dar du keleiviai praveria kupė duris. Ir nuo šio momento keičiasi anksčiau pasirodžiusios poros statusas. Ką tik buvę svetimi, įsibrovėliai, dabar jie jau senbuviai. Jie jau priklauso "vietinių", kupė šeimininkų klanui ir naudojasi visomis privilegijomis, į kurias pretenduoja ką tik atėjusieji. Paradoksalu – dabar jie kovoja už "savąją" teritoriją, nors užėmė ją visai neseniai; įsidėmėtinas jų nepalankumas naujiesiems bendrakeleiviams, kurie priversti įveikti tokį pat pasipriešinimą, tokius pat pritapimo prie bendrijos sunkumus, kokius patyrė jų pirmtakai. Stulbina greita užmarštis ar net savo nesenos patirties neigimas.

Nėra žemėje tautos, kurios gyventojų sluoksnis būtų glaudus, etniškai visiškai vienalytis. Tautinei savimonei, susiklosčiusiai daugelyje valstybių, šis faktas kelia neslepiamą pasibjaurėjimą. Vyraujanti tautybė niekaip nenori susitaikyti su mažumų egzistavimu, ir kiekviena imigracijos banga tampa politine problema. Ryški šios tendencijos išimtis – šiuolaikinės valstybės, kurių atsiradimas – didžiausių migracijos procesų rezultatas. Visų pirma tai JAV, Kanada ir Australija. Mitas apie jų atsiradimą – tabula rasa. Atvirkščioji medalio pusė – čiabuvių išnaikinimas. Tik pastaraisiais dešimtmečiais jų likučiams buvo suteiktos esminės teisės ir tautinių mažumų statusas.

Beveik visos kitos tautos savo egzistenciją pateisina stipriu piliečių siekiu suvokti save kaip to paties kraujo žmones. Jie mano turintys prigimtinę teisę skirti "savuosius" nuo "svetimųjų", nors istoriniu požiūriu skirtumas gana abejotinas. Tas, kuris teigia turįs teisę skirti "savuosius" nuo "atėjūnų", turėtų, remdamasis savąja logika, tvirtinti, kad jau amžių amžius čia gyvena. Tačiau nėra nieko lengviau, kaip paneigti šią tezę. Todėl oficialioji istoriografija paprastai linkusi pamiršti tai, kas jai nelabai paranku.

Stengiamasi paneigti ne tik baltais siūlais siūtą savo kilmę. Didieji migracijos procesai visada baigiasi kova dėl materialinių resursų perskirstymo. Mosuojant tautiškumo vėliava šie neišvengiami konfliktai aiškinami taip, tarsi ginčas vyktų greičiau dėl įsivaizduojamų, o ne dėl realių žemiškųjų gėrybių. Aistros įsižiebia dėl sau ir "atėjūnams" priskiriamų skirtingų charakterio bruožų, ir taip išpurenama dirva įvairiausio plauko demagogų pratyboms.

Visada išliks abipusių charakteristikų skirtumai. Suniveliuoti jų neįmanoma, tokia jau šio reiškinio prigimtis. Harmonija čia – tik išorinė regimybė. Frazė "Suomiai yra klastingi ir aršūs girtuokliai" nėra vienaprasmė: viskas priklauso nuo to, kas ją ištaria – suomis ar švedas. Tai liudija skirtinga reakcija, kurią ši frazė sukelia vienu ir kitu atveju. Suomiams girdint ją ištarti gali tik suomis, jokiu būdu ne švedas, jei tik jis netrokšta skandalo.

Tokių skirtybių priežastis – ilga kontaktų ir konfliktų priešistorė. Sąsajos ir tarpusavio priklausomybė, apdovanojant epitetais save ir kitataučius, labai supainioti. Nemenkas vaidmuo čia tenka smalsumui, norui patikti, savigarbai, siekiui įgelti, senoms skriaudoms, užslėptam priešiškumui, savikritikos, ironijos, nuginklavimo strategijai, savo jausmų, troškimų, fantazijų primetimui kitiems žmonėms, siekiant apsiginti.

Nachua genties indėnai gretimų genčių vyrus, moteris, senius ir vaikus vadina popolaca – "mikniais" ir mazahua – "bliaunančiais tarsi elniai".

Graikiškas žodis barbaros, kuriuo būdavo vadinami visi kitataučiai, pradžioje reiškė "lemenantis, murmantis, mikčiojantis", o reikšmes "netašytas, šiurkštus, žiaurus, laukinis, kraugerys, godus, netikėlis" šis žodis įgavo gerokai vėliau.

Hotentotai, afrikanerių kalba tai reiškia "mikniai", patys save vadina khoin – "žmonėmis".

Ainų genties pavadinimas identiškas žodžiui "žmogus", tačiau tai nekliudo japonams vadinti juos emishi, t. y. "barbarais". Itelmenais – "žmonėmis" – save vadina ir camtchadalai. Ainus ir camtchadalus pranoksta tik čiukčiai, neabejojantys, jog jie yra luoravetlanai – "tikrieji žmonės".

Apie šią universalią tautų savivoką Claude’as Lévi-Straussas rašo: "Sąvoka "žmonija", apimanti visas žmogaus rūšies gyvavimo formas be rasių ir civilizacijų skirtumų, atsirado palyginti neseniai ir plačiai nepaplito. Žmonija baigiasi sulig genties riba, individų, kalbančių ta pačia kalba, riba, kartais net sulig gyvenvietės riba, todėl daugelis vadinamųjų primityviųjų tautų pasivadina vardais, reiškiančiais "žmogus, žmonės" (kartais šiek tiek kukliau – "gerieji", "teisingieji", "tobulieji"), tuo pabrėždamos, kad kitos gentys ar bendruomenės nepasižymi gerosiomis žmogaus savybėmis; geriausiu atveju tai – "valkatos", "pikčiurnos", "beždžionės, gyvenančios ant žemės", "utėlės". Kartais "svetimieji", visiškai nenorint jų pripažinti, traktuojami netgi kaip "vaiduokliai" ar "reiškiniai". Susidaro gana keista situacija – pašnekovai, patys to nesuvokdami, žiauriai žemina vienas kitą".

Šių dienų migracija kai kuriais atžvilgiais skiriasi nuo klajonių senovėje. Visų pirma per pastaruosius du šimtmečius gerokai padidėjo galimybė judėti. Plėtojant Europos ir Naujojo pasaulio prekybinius ryšius sukurti transporto tinklai, leidžiantys milijonams žmonių įveikti didelius nuotolius. Besiplečianti pasaulinė rinka reikalauja globalaus mobilizavimo ir prireikus griebiasi prievartos; tai liudija įsiskverbimas į Kiniją ir Japoniją XIX amžiuje. Kapitalas nugriauna visas nacionalines užtvaras. Praktiškai jis galėtų remtis patriotiniais ir tautiniais motyvais, bet būdamas didis strategas juos ignoruoja, nes maksimalaus pelno siekis neleidžia atsižvelgti į asmeninius interesus. Laisvo kapitalo judėjimo tendencija skatina ir laisvą darbo jėgos judėjimą. Skirtingai nei elektroniniai pinigai, besivadovaujantys savo pačių logika ir lengvai įveikiantys bet kokį pasipriešinimą, žmonės žemėje juda tarsi paklusdami kažkokiai nesuvokiamai jėgai. Vos tik jie palieka savo lizdus, jų judėjimas tampa panašus į pabėgimą. Pavadinti jį savanorišku būtų pernelyg ciniška.

Kiekvienas iškeliaujantysis turi tikslą. Senovėje viltį žadino mitai, padavimai, gandai. Pasakojimai apie Pažadėtąją žemę, saulėtąją Arabiją, pasakiškąją Atlantidą, Eldoradą, Naująją žemę veikė tarsi magnetas, skatino palikti gimtąsias vietas. Šiandien tai atlieka aukšto dažnio paveikslėliai, žiniasklaidos tinklais atkeliaujantys net į patį tamsiausią, vargingiausią kaimelį. Tiesos juose dar mažiau nei senovės pasakojimuose apie užjūrių turtus, o jų poveikis daug stipresnis. Reklama, kuri ją kuriančiose turtingose šalyse suvokiama kaip beprasmė ženklų sistema, "antrojo" ir "trečiojo pasaulio" šalyse tampa patikimu žinių apie gyvenimo svetur pranašumus šaltiniu ir gerokai padidina su migracija siejamus lūkesčius.

Įsivaizduokime gelbėjimo valtį, pilną sudužusio laivo keleivių. O aplink ją įsisiautėjusioje jūroje daugybė vos beišsilaikančių ant vandens žmonių, kuriems gresia žūtis. Kaip turėtų elgtis esantys valtyje? Stumti atgal į vandenį įsikibusius valties šonų, o gal imti ir nukapoti jiems rankas? Bet tai jau žmogžudystė. Padėti skęstantiesiems įsiropšti į valtį? Bet tuomet ji nuskęs. Ši dilema – iš kazuistų siūlomo standartinio "argumentų" rinkinio. Moralizuojantys filosofai kažkodėl pamiršta, kad patys jie ramiai tupi ant krantelio. Būtent todėl visi jų samprotavimai pasirodo besą tušti, kad ir kokias išvadas jie pateiktų. Jaukioje diskusijų klubo aplinkoje patys geriausi ketinimai sproginėja it muilo burbulai, nes niekas negali nupiešti įtikinamo savo elgesio realaus pavojaus akivaizdoje paveikslo.

Gelbėjimo valties pavyzdys verčia prisiminti vagono kupė. Tik valtyje viskas kur kas aštriau. Keleiviai čia irgi elgiasi taip, tarsi būtų šeimininkai, tik teritorija, kurią jie laiko nuosava ir gina, tėra riešuto kevalas audrotoje jūroje, ir kalbama čia ne apie didesnį ar mažesnį komfortą, o apie gyvenimą ir mirtį.

Politinėse diskusijose apie didįjį tautų kraustymąsi gelbėjimo valties pavyzdys prisimenamas neatsitiktinai, kategoriškai tvirtinant: "Valtis perpildyta". Tai, kad šis tvirtinimas ne visai atitinka tikrovę, būtų dar pusė bėdos: norint jį paneigti pakanka apsižvalgyti aplink. Tai ne paslaptis ir taip tvirtinantiems. Bet jiems nerūpi, tiesa tai ar ne, jiems rūpi tik parodyti perpildytos valties šmėklą, ir tai negali nekelti nuostabos. Akivaizdu, kad daugelis Vakarų Europos gyventojų įžvelgia pavojų gyvybei lygindami savo padėtį su ta, kurioje atsidūrė sudužėliai. Metafora tarsi apverčiama aukštyn kojomis. Žmonės, įsivaizduojantys esą bėgliai gelbėjimo valtyje, emigrantai, skubantys iš vidurinio denio, ar bado iškankinti albanai perpildytame laive vaiduoklyje, iš tikrųjų niekad nebuvo palikę savo jaukių namų; jie – tikrieji senbuviai. Tad nukapotos rankos tik draugiškai mojuoja.

Palyginimas su traukinio kupė negąsdina, nes veiksmo vieta čia lengvai aprėpiama. Netgi siaubingame paveiksle, vaizduojančiame gelbėjimo valtį, galima įžvelgti atskirus žmones. Įžiūrimi jų veidai, judesiai, likimai, – kaip Géricault paveiksluose. Ant "Medūzos" plausto matyti aštuoniolika žmonių. Šiuolaikinių statistikos žinybų pateikiamuose duomenyse dažniausiai pasitaikantis skaičius – milijonas, nesvarbu, apie ką kalbama – badaujančius, bedarbius ar pabėgėlius. Stambūs dydžiai slopina mūsų vaizduotę, ir tai gerai žino įvairių organizacijų, kurių misija – teikti visokeriopą pagalbą, veikėjai ir žmonės, renkantys aukas. Todėl jų plakatuose dažniausiai vaizduojamas vienas vienintelis vaikas nepaguodžiamu plačiai atvertų akių žvilgsniu: užuojauta turi atitikti katastrofos mastą. Didysis teroras akių neturi. Pernelyg eksploatuojamas gebėjimas užjausti paprasčiausiai išnyksta, o protas suvokia savo bejėgystę.

Keistoka šių įkyriai peršamų palyginimų logika, leidžianti dviem niekaip nesuderinamoms fobijoms puikiausiai sugyventi vienoje galvoje. Daugelį palyginimo su gelbėjimo valtimi šalininkų tuo pat metu persekioja šmėkla, kelianti visiškai priešingo pobūdžio baimę: "Vokiečiai (prancūzai, švedai, italai ir t. t.) – išmirštanti tauta". Tokie aimanavimai grindžiami klibančiais ilgalaikių Žemės gyventojų prieaugio ekstrapoliacijų pagrindais, nors panašios prognozės iki šiol kone visuomet būdavo klaidingos. Paveikslas, žinoma, piešiamas kuo baisiausias: visuotinis senėjimas, nukaršimas, žmonių išnykimas, ir tuo pat metu dirsčiojama ekonomikos augimo, mokesčių įplaukų ir pensijų sistemos pusėn.

Taip panikuojant imama įsivaizduoti, kad toje pačioje teritorijoje tuo pat metu gali gyventi ir pernelyg daug, ir pernelyg mažai žmonių. Šią ligą siūlyčiau pavadinti demografine bulimija.

Europoje ilgą laiką didesnį nerimą kėlė emigracijos problema. Šia tema ginčytasi jau XVIII a. Gyventojų nutekėjimas iš šalies tuomet buvo vertinamas kaip kraujo nuleidimas; siekta emigraciją apriboti ar net visai uždrausti. Už nelegalią emigraciją, ypač už emigrantų verbavimą ir paramą jiems, daugelyje šalių buvo skiriamos fizinės bausmės, kai kuriose šalyse net baudžiama mirtimi. Komunistai šią praktiką taikė iki paskutinių gyvavimo dienų. Dar Liudvikas XIV buvo įsakęs akylai sergėti, kad jo pavaldiniai keliaudami nekirstų šalies sienų. Anglijoje iki XIX a. vidurio galiojo įstatymas, draudžiantis kvalifikuotiems darbininkams išvykti iš šalies. Vokietijoje iki 1847 m. emigrantai privalėjo mokėti emigracijos mokestį. Nacistai konfiskuodavo Vokietiją paliekančių žydų turtą, kol susivokė, kad kur kas paprasčiau juos naikinti, užuot vertus bėgti iš šalies.

Vertinant emigracijos padarinius būtina atsižvelgti į tai, kad persikėlėliai niekada neatspindi visos populiacijos. "Sėkmės svetimose šalyse nepaisydami rizikos ieško energingi, sumanūs, ambicingi žmonės; silpni, fiziškai neįgalūs lieka namuose, – rašo amerikiečių ekonomistas Mayo-Smithas. – Tvirtinama, kad to pasekmė – šalyje, iš kurios emigruoja žmonės, vyksta negatyvaus pobūdžio selekcija".

Šis teiginys tebėra aktualus ir šiandien. Skaudžias protų nutekėjimo, savotiško demografinio kapitalo nuostolio, pasekmes pajuto Kinija ir Indija. Pastaraisiais dešimtmečiais daugybė talentingų intelektualų pasitraukė iš Irano. Vakarų Europoje dirba kur kas daugiau gydytojų iš "trečiojo pasaulio" šalių nei šios rūšies specialistų darbuojasi Azijoje, Afrikoje ir Lotynų Amerikoje, kur nuolat jaučiamas kvalifikuotų medikų stygius.

Kuo aukštesnė imigranto kvalifikacija, tuo mažesnis jam rodomas priešiškumas. Indas astrofizikas, žymus kinų architektas, Nobelio premijos laureatas iš Juodojo žemyno mielai sutinkami visame pasaulyje. Jokių užtvarų neegzistuoja ir turtuoliams. Niekam net galvon nešautų suabejoti jų teise nekliudomai keliauti ir gyventi kur tik įsigeidus. Honkongo komersantui įsigyti Didžiosios Britanijos pasą – vieni juokai. Teoriškai bet kurios šalies pilietis gali tapti Šveicarijos piliečiu, jei tik jo piniginė pakankamai stora. Kažkaip neįprasta niekinamai raukytis dėl Brunėjaus sultono odos spalvos. Jei atvykėlio banko sąskaitoje milijonai, nepakantumas jam išgaruoja tarsi rūkas saulutei užkaitinus.

Šiuo atžvilgiu visus pranoksta narkotikų ir ginklų prekeiviai drauge su bankininkais, plaunančiais savo pinigus; tai žmonės be rasės, nepriklausantys jokiai tautai. Galimas dalykas, tai vieninteliai žmonės Žemėje, nevaržomi jokių prietarų. Ir kuo svetimšalis neturtingesnis, tuo jisai "svetimesnis".

Graikų dievas Asylonas, neliečiamybės dievas, pažadėjo apdovanoti imunitetu ne tik kiekvieną nekaltai persekiojamą, ypač svetimšalį, bet net ir žmogžudį, nes tik tokiu būdu įmanoma nutraukti kraujo kerštą. Taip buvo pakloti pamatai pakartotiniam politiniam-socialiniam prieglobsčio suteikimo idėjos formavimui utilitarine religiniais kanonais nesaistomos teisėtvarkos dvasia. Prieglobstį imta teikti ne visiems pageidaujantiems, o tik žymiems asmenims kaip privilegiją, atsižvelgiant į politinius ir ekonominius valstybės interesus.

Prieglobsčio suteikimas – sakralinės kilmės senovinis paprotys. Pirmieji jį įteisino graikai; minimas jis ir judėjų istorijoje. Šio papročio buvo laikomasi ir viduramžiais. Bažnyčiose besislapstantys nusikaltėliai ir skolininkai pasauliečių teisman galėdavo būti patraukiami tik vyskupui leidus. Vėliau šį paprotį stengtasi kuo labiau apriboti, ypač protestantiškose šalyse. Šiuolaikinė baudžiamoji teisė šio papročio jau nepripažįsta.

Iš pradžių tarptautinė teisė leido teikti politinį prieglobstį diplomatinių misijų pastatuose. Lotynų Amerikoje ši tradicija išliko iki šių dienų. Suverenios valstybės priėmė įstatymus, leidžiančius teikti politinį prieglobstį užsieniečiams, politiniais sumetimais persekiojamiems savo tėvynėje, ir jų neišduoti. Čia turima omeny ne pabėgėlio, o jį priglausti sutikusios valstybės teisė. Klasikiniai tokios praktikos pavyzdžiai – lenkų sukilėliai, taip pat revoliucionieriai Garibaldi, Kossuthas, Louis Blanc’as, Bakuninas ir Mazzini. Savo tėvynėje laikomi nusikaltėliais, juos priglaudusiose šalyse jie buvo garbinami kaip didvyriai.

Pabėgėliai, vadinamieji asylanten, paprastai neturi nieko bendra su šiuo istoriniu reiškiniu. Šiandien šis žodis vartojamas ta prasme, kurią jis įgavo Viktorijos laikais.

Prieglobsčio suteikimo idėja nuo pat savo atsiradimo buvo dviprasmė. Religijos spalvomis pasidažiusi etika ir gebėjimas prisitaikyti pasiekė kompromisą, kurio esmę suvokti ne taip jau paprasta. Iš pradžių kalbėta apie plėšikus ir žmogžudžius. Savo klano viduje galiojo tik viena bausmė – nesibaigianti keršto aktų virtinė. Žmogus, nepriklausantis genčiai, neturėjo jokių teisių. Jį priglaudusi šalis (gentis) buvo savotiškas paliatyvas, leidžiantis kažkaip vykti mainams ir palaikyti genčių santykius nepaisant esamų sienų.

Vis dėlto tekdavo taikytis su tuo, kad neliečiamais buvo laikomi ir kaltieji, ir nekaltieji, ir nusikaltėliai, ir jų aukos. Moralinė šio kompromiso dviprasmybė išlikusi iki šiol. Pakanka prisiminti, kaip Pol Potas buvo priimtas Pekine, Idi Aminas – Libijoje, Marcosas – Havajuose, Stressneris – Brazilijoje, ką ir kalbėti apie daugybę nacių, kurie Vatikano padedami rado prieglobstį Lotynų Amerikoje. Galimas dalykas, kad iš pradžių tokia praktika buvo grindžiama noru padėti nuverstiems diktatoriams pasitraukti, tokiu būdu sumažinant pilietinio karo kilimo grėsmę. Tačiau Kambodžos pavyzdys liudija, kad suteikiant politinį prieglobstį gali būti pasiektas ir priešingas tikslas – įsižiebti konfliktas. Todėl "kilnus" politinis emigrantas išlieka viena iš simbolinių XIX amžiaus figūrų. Istorinėje perspektyvoje jam lemta tapti išimtimi.

Teisės gauti prieglobstį ir emigracijos bei imigracijos klausimų suplakimo krūvon pasekmės buvo lemtingos. Socialiniu ir politiniu požiūriu, smarkiai praplėstas sąvokos "prieglobstis" aiškinimas pridarė nemažai painiavos. Visiškai nesuvokiama, kodėl imigrantai prilyginami nuverstiems diktatoriams, pasprukusiems nusikaltėliams, alkoholikams ir valkatoms. Šiandien žodis asylant tapo negatyvia, susidūrimus provokuojančia sąvoka, diskriminacijos sinonimu.

Tačiau sąmoningas sąvokų painiojimas keršija patiems painiotojams, nes žmonių skirstymas į gerus ir blogus prieštarauja pačiai prieglobsčio teikimo idėjai, nepripažįstančiai šūkio: "Aš ir tik aš sprendžiu, kas yra "tikras" emigrantas, o kas – ne!"

Tai, beje, neįmanoma net ir turint pačius geriausius ketinimus, nors vargu ar tokių esama. Skiriamoji linija, brėžiama tarp disidentų ir asmenų, emigravusių dėl ekonominių priežasčių, kai kuriose šalyse, esančiose vienų ir kitų tėvyne, tapo visišku anachronizmu. Teisinė valstybė, panorusi pripažinti tokius skirtumus, neišvengiamai apsijuoktų, nes vis sunkiau tampa užginčyti faktą, jog ištisų žemynų nuskurdimą lemia politinės priežastys, be to, neįmanoma griežtai atskirti endogeninius ir egzogeninius veiksnius. Nepastebimai visą pasaulį apėmė pilietinis karas tarp tų, kurie lobsta iš imigrantų, ir tų, kurie emigruodami pasmerkia save sunkiems išmėginimams bei kančioms; galų gale kariaujama ne tik bombomis, pabūklais ir automatais. Korupcija, skolos, kapitalo nutekėjimas, hiperinfliacija, eksploatacija, ekologinės katastrofos, religinis fanatizmas ir tiesiog nesugebėjimas valdyti valstybę gali pasiekti tokį lygį, kad priežastys, verčiančios bėgti į užsienį, taps tokios pat svarios kaip ir įkalinimo, kankinimų ar net sušaudymo baimė. To pakanka, kad žlugtų visi bandymai administraciniu būdu atskirti imigrantus, puoselėjančius pačius geriausius ketinimus, ir žmones, besiveržiančius į kitą šalį savanaudiškais tikslais.

Nors imigrantai vis mažiau linkę integruotis, konfliktus provokuoja ne jie, o tie, kurie laiko save senbuviais. Jeigu tai būtų tik deklasuoti elementai, visokie skustagalviai ar neonaciai! Ne, gaujos – tai tik apsišaukėliškas, šiurkščiai jėgai pirmenybę teikiantis ksenofobijos avangardas. Daugumai europiečių integracijos tikslai nepriimtini. Daugelis tam dar visiškai nepasiruošę.

Siekiant apsiginti nuo imigrantų antplūdžių ne taip seniai griebtasi argumento, pasiskolinto, kad ir kaip būtų keista, iš antikolonializmo arsenalo. Alžyras – alžyriečiams! Kuba – kubiečiams! Tibetas – tibetiečiams! Afrika – afrikiečiams! Šūkius, vedusius priespaudą kenčiančias tautas į laisvę, dabar ant savo vėliavų rašo europiečiai, ir čia esama tam tikros klastingos logikos.

Humanišką šios idėjos variantą siūlo "prevencinės migracijos politikos" projektas, kurio tikslas – pašalinti emigravimo priežastis. Tam būtina likviduoti skurdžių ir turtingų šalių raidos skirtumus ar bent gerokai juos sumažinti. Matyt, ekonominis išvystytos pramonės šalių potencialas nepakankamai aukštas, kad būtų galima išspręsti šį uždavinį, ką ir kalbėti apie gerovės augimą stabdančius ekologinius apribojimus. Beje, kol kas niekas nėra pareiškęs politinio siekio perskirstyti žemiškąsias gėrybes. Vadinamosios pagalbos silpnai išsivysčiusioms šalims politika vykdoma jau gerą pusšimtį metų, ir jos rezultatai liudija, kad visos radikalių permainų viltys tėra utopija.

Imre Ferenci, Tautų lygos bendradarbis, dar 1925 metais ieškojo atsakymo į klausimą, kaip esant tokioms sąlygoms "tolygiai apgyvendinti Žemėje žmones, žymiai besiskiriančius vieną nuo kito papročiais, gyvenimo lygiu ir rasiniais požymiais, nesukeliant grėsmės visuotinei taikai ir žmonijos raidai". Atsakymo į šį klausimą niekas nežino iki šiol.

Kiekvienas žmogus turi teisę išreikšti savo nuomonę apie šalies, kurioje gyvena, valdžią arba apie mūsų Dievulį, nesibaimindamas už tai sulaukti kankinimų ar net mirties bausmės. Ginčai, nuomonių nesutapimai sprendžiami pasitelkiant Temidę, o ne kraujo keršto aktais. Moterys turi teisę nekliudomai vaikščioti miestų ir kaimų gatvėmis, jos neturi būti verčiamos prekiauti savo kūnu, joms neturi grėsti priverstinė sterilizacija. Žmogus pereina gatvę žinodamas, kad netaps kraujo kvapo apsvaigintų kareivių taikiniu, jo nepakirs netikėta automato salvė. Bet juk kitaip ir negali, neturi būti. Pasaulyje yra pakankamai žmonių – ir jų tikriausiai dauguma – kurie nori, kad taip būtų visur, ir jie pasiryžę už tai kovoti. Ir patetikai čia ne vieta – juk kalbama tik apie civilizacijos minimumą.

Žmonijos istorijoje šis minimumas būdavo pasiekiamas visada tik kaip išimtis ir tik kaip laikinas reiškinys. Jis trapus ir lengvai pažeidžiamas. Tas, kas nori jį apsaugoti nuo išorinių išpuolių, visada susiduria su dilema. Kuo atkakliau kokia nors civilizacija stengiasi atremti išorės priešų antpuolius, kuo storesnes ji renčia savo tvirtovių sienas, tuo menkesnė vertė yra to, ką ji stengiasi apsaugoti. O jei jau kalbame apie barbarus, tai tikrai nereikia laukti jų pasirodant priešais mūsų tvirtovės vartus. Barbarai – jie visada čia, šalia.

iš čia

karveliskes

tai tokia gyvenviete, apie kuria suzinojau is uzvakar koliazui kramsnoto laikrascio. i ja galima patekti nuvaziavus 7u truliku iki Narbuto stoteles, ten ilipus i 63 autika ir vaziuojant per ruka, prasidedanti per du metrus nuo kelio, i paskutine marsruto stotele - i kapines. kapines, kurias nelengva paimt ir apibegt per pusvalandi, nes jos yra panasaus dydzio kaip Vilniaus senamiescio centras. per kapines net eina trys keliai ir neretai vazineja masinos. kartais su gyvais zmonem, kartais su nelabai. dar ten gyvena daug pauksciu, kuriu nepazistu. jie kila tau virs galvos ir tu siek tiek issigandes kuri laika zaviesi jais, kol tavo issiziojusios burnos neuzciaupia duobkasiu dialogas: 'davaj, davaj, netingek, si kart ilgesnis sake bus' - 'ilgesnis, trumpesnis, koks jam jau skirtumas - igrusim jau kaip nors, khe khe' - 'jo, gyventi ar negyventi, stai kame klausimas, cha cha' - 'ne, jokios cia romantikos, vat, pavogei-isgerei-i kalejima, stai kur romantika, khe khe'. ir 'ilgesnis' atvaziuoja ir puikiai telpa jam skirtoj duobej. ir tu eini toliau, neturedamas tikslo, laiko, prasmes. tik minciu-gyvaciu spieciu, kuris vienos gyvates patrauktas i viena puse, tuoj pat kitu pastangomis grazinamas i vieta. jos nenori paleist viena kitos, nes issilaksciusios i visas puses, jos netektu reprodukcines funkcijos ir mes nesugebetume pagimdyti nieko istabaus. siek tiek daugiau aistros bei skysciu ir mums gims vaikas. verianciu zvilgsniu nusluosias abejones gyventi ar mirti. o kol kas einam toliau ieskoti nereikalingu sielu. 'nezinomas vyriskos lyties naujagimis', 'nezinoma 40mete moteriske', 'neatpazintas zmogaus skeletas', stai ka zadejo laikrastis mano vaizdiniu trokstanciam skrandziui. o dar galbut siek tiek vilties atrasti laiko masinos portala, isokes i kuri, galeciau juoktis kaip Donnie Darko. taciau tirstas rukas, neleides rasti uzmirstuju kapu, atskleide propersa antkapiu eilej, kur pamaciau as Jezu. suristas, jis negalejo apkabint manes, kaip niekad nieko negalejo.

9 p.m. i'm a monster

i was walking through pilies street. it was about 9 p.m., but there were few people only. i liked that, cause i was thinking about things. walking slowly. nowhere to rush. i stopped to put cookies into the backpack. i was thinking about things. doing everything slowly. nowhere to rush. 'hey, may you help me?', she said. a beggar girl standing in front of me. she looked sad, she smelt bad. she was young and hopeless. 'may you give some coins?'. i took out my money. it was 3,5 litas. i gave her 50 cents. 'can i ask you a question then?' - i said, - 'what is the meaning of your life?'. ' i...' - she didn't know what to say. i felt stupid. she started to whimp. i lost myself, thursted her all the money i had and i ran away fast. when i stopped, i felt like a monster, with nowhere to rush.

Marian Zagorny

Drauge

Tarptautines Koalicijos lenkijos Kaimo infrastruktūrai issaugoti,
mes kreipiamės į jus pagalbos.

Marianas Zagornas (Marian Zagorny) gaus mažiausiai metus kalėjimo
už bandymą sustabdyti nelegalių Genetiškai Modifikuotų grūdų įvežimą.

daugiau info [eng] ir protesto laiškų forma:
http://www.foei.org/cyberaction/zagorny.php

daugiau kiber-protestų
http://www.foei.org/cyberaction/

Prašome paskleisti šią informaciją savo draugų ir kolegų tarpe.

Ačiū už jūsų palaikymą

The Friends of the Earth International Web Team

2 kompiuterastiniai klausimai

1. kodel mano blogus rodo per lietblogs, jei nesu ten uzsiregistraves?
2. ar tiesa, kag gmail mailas viska issaugo i serveri, ir suvedus tam tirka zodziu kombinacija paieskos sistemoj galima skaityt kazkieno (mano!!!) pasta?

atsakykit, prasa(uuu...) verkiu verkiu verkiu.
aciu!!!

printeris nenorejo pasiduoti

ir pagaliau atsakyti i klausima 'kas tu?'
puse dienos kankinimosi, kol galu gale grasinant ginklu

buvo ispesta tai, ko norejau

norintiems ir turintiems supratinga printeri (nepaliekanti tuscios vietos kuriam nors sone) cia
norintiems ir turintiems uzsispirusi printeri (paliekanti tuscia vieta visus ir visados) va cia.

i fell in love with

she's pretty! isn't she?

real story

karta Frankas Zappa uzlipo ant scenos, pasitaise gitara ir pries pradedamas groti, kreipdamasis i sale, susuko 'Sieg Hail!'. sokiruota publika nezinojo kaip reaguot. tada jis pakele desine ranka ir dar karta suktelejo 'Sieg Hail!'. keli zmones sales gale suktelejo ta pati atgal. Frankas ir vel pakartojo ta pati. sureagavusiu zmoniu padidejo. o kai jis ketvirta karta suktelejo 'Sieg Hail! Common people, yeah!', visa sale ugningai atkartojo tuos zodzius. 'Blet' - pasake Zappa - 'as taip ir zinojau..', nusispjove ir nulipo is scenos.

si daina nera ciniska, beviltiska ar pa[r]sidavusi. ji graziai, ramiai, sypsodamasi papildo dalyku supratima.

ir tebunie musu karmos visai silpnos, o zinios netobulos, taciau as manau, kad mes galime.

kalbejom apie DIY visas dvi valandas. pasakem labai daug zodziu, o esmes perduot nesugebejom. ne todel, kad mes su Algiu esam limituoti pasnekovai, ne. ne todel, kad ji uzdavinejo negerus klausimus (ji spejo uzduoti tik du:).nors esame snekeje apie visus siuos dalykus jau rodos ne karta, kiekviena karta vel pradejus, kraujas uzviria ir pradeti tiket pankroko baznycia. Algis sake padarys 6a numeri, as sakiau sukursiu teksta.
kuriu ji dabar. po keisto bendravimo si savaitgali, kai artimi zmones reiskia tik du priesingus polius, tarp kuriu sokineji, verkdamas tai is dziaugsmo, tai is pykcio, bet visada is susijaudinimo.
nes tai jaudinantys laikai. jie visada tokie buvo. reikia tik trumpam isstoti is masinos rimto. isduoti didiji plana.
you can't kill us, cause we're already dead - Brother's Keeper arba wake up you're dead - tibeto expertas profesorius is jav per neseniai vykusia paskaita.
kai pradedi daryt tuos dalykus, kurie svarbus cia ir dabar, o ne tuos, kur surasyti i viena is 4iu ToDo lapeliu.
juk yra tiek visko.
nuo pamiseliu knygu iki futbolo 6dienio popiete.
nuo prarastuju zemynu iki kalejimo funkcijos.
nuo Franko Zappos iki Children of Fall.

ziurejom jaunuju dramaturgu darbus. buvo juokinga. linksma. is 17os tik kokie 3-4 rimti/liudni/tragiski.
buvo karsta. nuo uzianciu radiatoriu, nuo uzianciu minciu aviliu. juk yra tiek visko.
nuostabus zmogus salia, prisiminimu zmogus virsuj per tris eiles, nepazistamas zmogus apacioj, sakes 'labas! kaip tau?' ir pristatinejes savo pjese.
ar as galeciau ten dalyvauti? taip, kodel ne. veltui bijojau. veltui bijau.
kai tokia nuotaika noris parasyti ka nors universalaus, i kuri atsigrezus kitais momentais, kurie, zinau, bus, galetum vel viska matyti taip aiskiai, kaip dabar.
.all the leaves are turning brown but this is no autumn this is fall.
vel ir vel. nes tai nerealu. ir tikra. nerealiai tikra. o kaip kitaip?

keliu dienu senumo trupiniai

7d-2d
chronologijos nebus, nes neatsimenu kas po ko seke ;)

ryte atsikeles, pas drauga virtuvej radau kruva laikrasciu, pradejau juos vartyt ir suzinojau, kad

po to, kad mums reikia vaziuoti i sauleteki kazkokio sasiuvinio paimti ir viskas butu taip bjauru, jei ne tai

jos vaziavo apie 20-30 km/h, sudarydamos kamsti ir vis bandydamos nurungti musu trulika. ir nors joms kelis kart uzgeso variklis, jos nepasidave ir prie antakalnio ziedo slovingai nusluoste mums nosis!

o dar buvo paroda

kuri peraugo i arbatos gerima bei visokio gerio naikinima

o po to i bloggeriu susitikima, kuriame dalyvavo metalife, Mere Raili [r.i.p.?], ve, MadMan, enc, milla, Loading, Paulius.
pasisnekejimai apie nieka, arbatos, sausainiai, juokas ir juokeliai, pazintys, pasisnekejimai apie nieka.
tai, kad ikrito:
* metalife, nes visiskai kitaip viska isivaizdavau.
* enc, nes visiskai butent taip isivaizdavau.
* loading atnestas flyeris:

* sveciu atnestos [pastaba polit.korektiskumui;] Coca-Cola ragavimas/gerimas tikintis kazko 'tokio', bybio. saldus vanduo ir jokios 'uzdraustojo vaisiaus' romantikos ;)
* millos pagalbos rankos besikapstant is perfekcionistines nevilties.
aciu visiems atejusiems! pirmam blynui visai nieko! manau, kai Mere Raili prisikels is pelenu, galima bus surengt Meet'a 2 su daugiau dalyviu/arbatos bei tarkim workshop'u apie tai 'kaip susitvarkyti bloga', nes tai idomu ne man vienam pasirodo ;)
zodziu, TBA!

veliau pas mane atsirado Happy Vegan'as

kuris atnese nematytu gerybiu

sitie dalykai tai net truputi pasislykstejima kele, nes labai jau i mesa panasu.. o Sigis pasakojo dar apie is sojos pagamintas pauksciuku kojas, kur tipo mesedziam pritaikytos. blin, nzn., ar galeciau toki valgyt :)

isju paprase pagamint maista jo draugui is meksikos bei draugei is kanados, kuriuos susitiko per HospitalityClub ir rupinosi lietuvoje.
Sigis pasakojo apie sekminga akcija pries McDonald'a ir sekmingai ivykusia gyvunu teisiu savaite su kasdien vykusiu flyeriu/filmu/maikiu/zenkliuku dalinimu savivaldybes aikstej.
zadejo greit parasyt raporta, kuri isversciau i ABfB.
o kol kas nubego bendraut su uzsienieciais, palikes mane viena pluseti virtuveje. bet as ir nepykau. kartais man patinka gaminti vienam. tai nereiskia, kad pykstu, kai kazkas ateina padet, ne, tiesiog ir vienas jauciuosi uztikrintai. bent tada kai zinau, kad kitam kambary laukiau nesulaukiau alkani jauni organizmai ir siaip silta buna. o kai bunu vienas, buna salta ir negaminu maisto is viso. neatsimenu kada buciau gamines maista [ne koldunu is pakuotes su bulvem virimas] vienas pats sau. per bandele iki sausainio ir t.t.. na, jau i lankas, zodziu isejo stai kas:

pavalge kiek pasnekejom su meksikieciu apie Chiapas. sake, kad 1995 metais, kai ten viskas prasidejo, apie juos girdejo visa salis ir buvo daug surmulio, o dabar juos izoliavo ir apie juo zino tik praktiskai jie patys ir ju regiono zmones. tipo medijos pardave viska ka galejo ir ju jau nedomina tolesni ivykiai. na to tikriausiai as tikejaus, paklauses jo apie tai. bet kuriuo atveju, zmogus jokiu galu su tuo nesusijes, zinojo ir bendrus faktus, ir reikalavimus, ir skaite kelis ju atsisaukimus, kas parodo, kad apie juos zino 'eiliniai' zmones, o ne tik ilgaplaukiai kompiuterastai is kitu zemynu, kas yra zjb.!

kita diena prasidejo nuo feju bei monstru. is pradziu feja uzvalde visa mano esybe ir nepaleido iki pat paskutines akimirkos, po to uzpuole vienas monstras

po to antras

po to buvo fule Uzupio stadike su misriom berniuku/mergaiciu komandom. zaisti aisku daug lengviau nei kad ir per musu FC VOVA rungtynes, bet pats tusas, kad atsirado mergaiciu komanda, kuri zaidzia ir kitus kviecia labai man patiko!
beeinant atgal radome keleta grybu

po to supratome, kad revoliucija bus

nuejome i kavine arbatos, papaiseme 'greita technika', po to pradejome bendrai kurt eilerasti, tada gavau kvietima aplankyt kapines. sutikau, atsisveikinau ir isejau.

laukiau prie Ausros vartu. jie velavo. jau 20 minuciu. tada pastebejau gatves pastininku palikta siunta

tai, kas buvo jos viduj mane pradziugino

as nesuvalgiau to is karto. nusprendziau susilaukt grybu fejos. ji pasirode uz 10 min kartu su naujaja gotiskumo apraiska ir tos apraiskos giminaite.
nuejome i kapines. vos tik iejome is karto prasidejo abejones ar verta eiti ir panasiai. abejoniu ir diskusiju metu man i galva sove puiki mintis. o kokia nepasakysiu ;) bent dabar ;)
pasieke konsensa, izengeme i sakralinia mirusiuju teritorija. Panele Mirtis pradejo ekskursija. kapines pasirode esancios didesnes nei atrodo is pradziu. daug senu antkapiu. nereali siena, i kuria imurijami neturtingi numireliai, taip pat upe apacioje, kuri po truputi nuplauna zeme is po kapu ir antkapiai verciasi i apacia.

sedint nukritusiu lapu kruvoj miestas su savo sviesom atrodo kaip kapiniu pratesimas su trauro zvakem.

ir dar. pabaigai. maciau tik du piesinelius visam centre, bet surades autoriu, pabuciuociau smarkiai abipus nosies.

6dienio teatrai

I
VGTU teatro kolektyvas "Palepe"
su Federiko Garsia Lorca
pastatymu
VIENA

17.00 (ir 18.30)
40 min.
nemokamai - registracija palepe(a)mail.lt
Traku g.1

II
Menu Spaustuve (maironio g.3 kieme)
Jaunuju Dramaturgu savaites kurybos vaisiai.
19.00
nemokamai - informacija info(a)menuspaustuve.lt

the shape of diy to come

DIY nr.1 - TALK
rytoj [5dieni] is kauno atvaziuos mergina, kuri raso darba apie alternatyvias [sub]kulturas ir DIY.
todel visi, kurie turi patirties, ar noro, ar siaip kaip nors susije, gali ateiti 16.00 prie katedros, pamatyti mane ir prisijungti prie pokalbio apie DIY su Reda, toks jos vardas. juk tai Pasidaryk Pats, tai ir kalbet apie tai reikia patiems! ateikit!

DIY nr.2 - PIZZA PARTY!
kazkada vel nurijome seile, beziuredami i picu sarasus kazkurios kavines meniu ir supratom, kad atejo metas imtis tiesioginio veiksmo priemoniu. t.y., jei niekur nera vegan picu, tai pasidarom jas patys. prisirenkam picos miltu, darzoviu, vaisiu ir visokio kitokio vegan gerio. nepamirstam kecupo ir 'gerojo' majonezo ir atsirandam prie katedros 18.00. vel susirandam mane ir keliaujam i picu gaminimo ir naikinimo sali, esancia vos uz triju 17o truliko stoteliu. o kas zino, kur gyvena spameris, tas tegu pats ir atsivaro kada nori. tai tiek. ateikit!

iki!

mirtis tibeto tradicijoje

sivakar.
18.00
VU Filologijos Fakultetas. 118 auditorija. (Vinco Kreves)

sorry, kad taip velai, pats ka tik pamaciau.

iki

kaip visada

kodel kaip visada buna karsta veidui ir nesinori nieko sakyt.
kodel kiekvienas istartas zodis tai figura/zenklas ir tiek.
kodel taip daro ir visi kiti.

as vel jauciuosi isgyvenas ta pati per ta pati. "Anarchistu Partija", "Mes", "Jie".
"Evoliucija, o ne Revoliucija"
ir kodel as tyliu?
ar as matau prasme sneket?
kodel as nepasitikiu siuo protingu barzdocium, kalbanciu apie tai, kad valdzia neturetu buti priesas?
ar as galiu jam papriestaraut kazkuo daugiau nei sypsniu veide ir neviltim viduj?

filmo galas, i kuri tesuspejau, man patiko, diskusija kaip ideja - taip, kaip realizacija - ne.
be, be, be. atsirado supistas kritikas. suprantu. bet
man neidomu
nes tai jau tiek kartu
sneketa, sneketa, sneketa.
kartais net ir daryta..
man nuobodu

o labiausiai man patiko arbata, pyrageliai, Ievos kompakto ipakavimas [aciu. nezinau kodel nieko daugiau nepasakiau. dar pasakysiu], Valdo dovana, Micaus mimika, mano kelniu apacia, i kuria ziurejau visa diskusija - ja neseniai atnaujinau dirbtiniu krauju.

diskusija prasidejo nuo to, kad reikia alternatyvios medijos. po to nukrypo i "uz/pries", i samoninguma, i "reikia", i "kodel?", ir i asmeninius experience'us pagaliau. kita vertus, juk jie ir yra svarbiausi? as nzn. galu gale, diskusija vel grizo prie alternatyvios medijos [ir netgi - propagandos - ko as tiesa sakant nesitikejau], bet nieko ir nebuvo sugalvota.

"jega, kad zmones snekasi" - sake Tomas po diskusijos, veliau sake - "o kokios revoliucijos nori tu? anarchijos?"

dar man patiko Viliaus rankinis radijas su GatvesLyga - grojo tai rusu, tai us hip-hop'a.

ka daryti? ne siam pasauliui. ne. man. ka man daryti kitam kartui? nes as galiu vel ateit paziuret gero filmo ir ismest zodi kaip zenkla [pagaliau supratau kodel manes nekabino Evelinos darytos diskusijos] ar pasiruost pasakyt dalyku, nes taip idomiau, bet tada a.) kiti diskusijos dalyviai yra nepasiruose ir mes turime nelygias salygas, b.) tai vis tiek issigimsta dazniausiai i [beveik] tuscia retorika [kai jie jau pasiruose], aisku bent tiek gerai, kad 'beveik'.
taigi smagu yra suzinot siek tiek to, ko nezinojai. o veikt? veikla? "teorija be praktikos - meslas?"
irgi tiesa. negali laukt kol visko pramoksi, nes niekad visko nepramoksi. reikia veikti dabar.

c.) ateiti kita karta su konkreciu reikalu ir paklaust zmoniu ar noretu jie prie jo prisidet.
nevadint to revoliucija, siek tiek apkarpyt rev-romantika ir uzleisti vietos ev-romantikai.. [fu, as to nenoriu, blet, kas yra ta ev-romantika? jos nera. kaip mergina su tokiom akim gali kalbet tokius dalykus?]

dar man aptinka Envy. dar uzsimerkt, kai groja Envy. jie irgi kaip retorika. tik cia viskas aisku. net nereikia mokintis japonu kalbos ju tekstams. supranti per garsa.

o kokiu garsu reikia mums? kad kunas pajudetu?
daug flyeriu? pasizodziavimu? akciju?
keista, bet graffiti ir tai atrodo man kur kas tikresni. tai - antspaudas ant sienos, ant valdzios veido. tai uzbaigtas veiksmas, o po to jau seka interpretacija ir diskusijos po filmu. o galbut viso labo atsakomybes baime. nes as esu pralaimejes sia diskurso kova nuo pat pradziu. o kai as ja laimesiu, kai mano oponentai pagaliau nustips, kas man liks? tik nauji oponentai, laukiantys mano nustipimo.
butent todel graffiti man atrodo daug svarbiau.

diena pries tai Tomas man sake 'Denisai, tu neplanuoji kokios revoliucijos? nes atrodai, kad galetum. as prisideciau, jeigu ka'
tai taip puiku. taip nuostabu. kaip diena praleista lovoje su ja. kaip luko laiskai. ne SUPISTI ZENKLAI. kaip siluma. kuri yra visur. aiskinant pasaulio sandara tusciais alaus buteliais salant pirstams ir verkiant i prisiminimu pagalve.

as nenoriu klausytis vel to paties dar tukstanti kartu. as nenoriu nuolat pralaiminet diskurso batalijose. pirmas taip uzpiso, o antras taip skaudu. poxui, kad viska supranti. kad tai tik tas pats [jau mano gyvenimui] klasikinis Zinios vs. Zinojimas, vis tiek tau nubraukia nuotaika ir lieka tik kurti padrikas eiles ir slepti jas i stalo stalciu

neseniai sugalvojau, kad tik keleto zmoniu deka pats dar esu zmogus. kai as galvoju apie us, as galvoju apie Nindze [ir kodel jis dare Kontra, ir kodel jis daro Visaip], kai galvoju apie kauna, galvoj lukas, alexas ir t.t. tiek daug neissakytu zodziu as turiu jiems. visiems tokiems zmonems siame pasaulyje. nzn kaip man tvardytis. kaip isreiksti tai. kuria forma? laiko nera be galo.

diskusijos metu galima buti ne savim ir sneket incognito, bet ziurint i veida, arba is karto atsiskleisti ir netgi persiskleisti. tada net ivardijimas 'anarchistas' suveikia kaip autoriteto palaikymas [paluzimas]. Diskursas man asocijuojas su plesriu Zverim, kuriam poxui ka est, tik kad est.
Emo? "sirdi po sirdies as jam metu, o jis vis nepaspringsta, zaraza.", kaip pasakytu Grinas.

ta pacia diena kaip ir man, jam suejo 30. idomu, jis jauciasi turis pakankamai Ziniu, kad skelbtu Zinojima? ar jis seniai suabejojo sia schema ir todel gyvena taip, kaip gyvena? ar as busiu toks, kaip jis? ar man jau pradet gert? iki uzsimirsimo? iki pasidavimo..

tiek jau prirasiau. ne kiekvienas pamates perskaitys iki galo. tik patys patys.. taip keista. as nieko neisprendziau. tik issiverkiau cia zodziais.

kiekvienas sakinys pasakytas per diskusija savo laukiamumu kirto man i vidurius ir sunkino akis. norejos uzsimerkti ir negirdet saves dalyvaujant ir sakant tai, ka as turiu sakyt.

namai. televizorius. futbolas. paulius su seima priesais ji. vel pati retorika. iki pat lovos krasto, per ant grindu ismetytus zinus, ant stalo gulincius meiles laiskus ir liudnai ziurincius plastelino vilkus. sianakt tiktai antram aukste. bandyt izvelgti dangu per daug vargo maciusias lubas.