November 11, 2005
karveliskes
tai tokia gyvenviete, apie kuria suzinojau is uzvakar koliazui kramsnoto laikrascio. i ja galima patekti nuvaziavus 7u truliku iki Narbuto stoteles, ten ilipus i 63 autika ir vaziuojant per ruka, prasidedanti per du metrus nuo kelio, i paskutine marsruto stotele - i kapines. kapines, kurias nelengva paimt ir apibegt per pusvalandi, nes jos yra panasaus dydzio kaip Vilniaus senamiescio centras. per kapines net eina trys keliai ir neretai vazineja masinos. kartais su gyvais zmonem, kartais su nelabai. dar ten gyvena daug pauksciu, kuriu nepazistu. jie kila tau virs galvos ir tu siek tiek issigandes kuri laika zaviesi jais, kol tavo issiziojusios burnos neuzciaupia duobkasiu dialogas: 'davaj, davaj, netingek, si kart ilgesnis sake bus' - 'ilgesnis, trumpesnis, koks jam jau skirtumas - igrusim jau kaip nors, khe khe' - 'jo, gyventi ar negyventi, stai kame klausimas, cha cha' - 'ne, jokios cia romantikos, vat, pavogei-isgerei-i kalejima, stai kur romantika, khe khe'. ir 'ilgesnis' atvaziuoja ir puikiai telpa jam skirtoj duobej. ir tu eini toliau, neturedamas tikslo, laiko, prasmes. tik minciu-gyvaciu spieciu, kuris vienos gyvates patrauktas i viena puse, tuoj pat kitu pastangomis grazinamas i vieta. jos nenori paleist viena kitos, nes issilaksciusios i visas puses, jos netektu reprodukcines funkcijos ir mes nesugebetume pagimdyti nieko istabaus. siek tiek daugiau aistros bei skysciu ir mums gims vaikas. verianciu zvilgsniu nusluosias abejones gyventi ar mirti. o kol kas einam toliau ieskoti nereikalingu sielu. 'nezinomas vyriskos lyties naujagimis', 'nezinoma 40mete moteriske', 'neatpazintas zmogaus skeletas', stai ka zadejo laikrastis mano vaizdiniu trokstanciam skrandziui. o dar galbut siek tiek vilties atrasti laiko masinos portala, isokes i kuri, galeciau juoktis kaip Donnie Darko. taciau tirstas rukas, neleides rasti uzmirstuju kapu, atskleide propersa antkapiu eilej, kur pamaciau as Jezu. suristas, jis negalejo apkabint manes, kaip niekad nieko negalejo.
