vosvos weblog: Slovenijos Alpės 05 #2

Pradžia. Nelaimingas atsitikimas nutiko pusiaukelėje į bivaką. Nusprendėm, kad didžioji grupės dalis eis į bivaką, o aš ir vadovas padėsime Dainiui sugrįžti į Cojzova Kočą. Džiugu kai po tokio kritimo lieka sveikos kojos. Kelionė į Cojzova Kočą truko maždaug valandą. Čia mus pasitiko namuko šeimininkės. Jos dar kartą pertvarstė Dainių bei susisiekė su gydytoju. Dainius suprato, kad gydytojas pasikels į Namuką dar šį vakarą. Aš Slovėnų kalbos dar neperkandau ir labai abejojau, kad naktį tamsoje kažkokiu būdu gydytojas mus pasieks kalnuose. Ir beveik neabejojau, kad gydytojas ateis ne 10 vakaro bet ryto. Apsirikau. ~11 vakaro gydytojai atvyko pas mus ir eilinį kartą pertvarstė Dainių. Supratau, kad žaizda "velka i nixorosha" ir Dainiui kartu su gydytojais ryte reiks leistis iš kalnų kur jį susiūs ir atliks rentgeną. Mes gi su vadovu eisime ieškoti savo grupės. Labai pergyvenom, kaip gi jiems pasisekė nukakti iki bivako. Su Gydytoju pasikonsultavau dėl saugesnių mūsų kelionės maršrutų ir nusprendėm, kad vertėtu visus sugražinti į Cojzova Kočą ir toliau eiti link Grintovec viršūnės. Po tos dienos įvykių labai nesinorėjo rizikuoti. Kėlėms 6 ryto. Gydytojai su Dainium pasuko žemyn iš kalnų, o mes su vadovu nutarėm susimokėti už nakvynę, bet šeimininkės pareiškė, kad mes turim sumokėti tik už alų:) Išėjom link savo prarastos grupės. Po ~45 minučių pasiekėme jų bivaką. Bivakas švelniai tariant buvo mažokas. Tačiau grupė, laiko veltui neleido ir praitą vakarą išgėrė beveik visą spiritą ir samagoną. Kas jiems visiems 9niems leido sėkmingai prisiderinti prie bivako formos.

Nevisiems patiko žinia, kad vėl reikės eiti per tą vietą, kur vakar įvyko nelaimė. Taigi merginas paleidome eiti be kuprinių, o kartu su Kęstučiu padarėme kelis reisus. Eilinį kartą sugrįžome į Cojzova Kočą. Čia turimas pečius susilaukė nemažo dėmesio. Nusprendėme, kad mūsų solidaus amžiaus bendražygei Reginai, bus geriau pasilikti šiame namuke ir toliau žygio netęsti. Tolimesnis mūsų tikslas buvo pasiekti kitą bivaką. Kelias iki jo buvo neįpatingai malonus, kadangi reikėjo eiti žole apaugusiais šlaitais. Pastoviai purškiantis dušas darė juos ypač slidžiais. Pagaliau pasiekėme savo bivaką:

Ryte pirmą kartą išlindo saulė. Visi puolame džiovintis daiktus.

Nėra nieko geriau už slidinėjimą

Kęstutis sąkė - atrodau kaip girtas

O toliaus seka mūsų kelionė link aukščiausios tame regione viršūnės Grintovec

Pasiekėme:

Ant viršūnės sutinkame kitą, kartu su mumis atvažiavusią grupę, kuriai vadovauja Valentinas. Šioje grupėje labai įdomi tvarka, joje niekas nieko nelaukia. T.y. visi eina savo tempu. Labai stebėjausi kaip jie visi paskui susirenka į vieną vietą. Tolumoje matyti ant viršūnės Malij Grintovec lipantis, vyriausias Valentino grupės narys - Rimas:

Likusi jo grupės dalis, jau nusileido nuo šios viršūnės ir jo nelaukdama eina tolyn. Mūsų grupė pasiveja Rimą, o mūsų vadovas padeda jam nusileisti ir vėl "prijungia" jį prie grupės. Dėja vėliau tą vakarą, jis vis tiek bus paliktas vienas kalnuose ir praleis naktį ant uolų, apsidėjęs akmenimis. Gerai, kad naktis buvo šilta. Ryte gelbėtojai jį surado malunsparnio pagalba...

Mes gi grįžtame į "savo" bivaką:

Kitą dieną mes turime nusileisti prie mūsų autobuso tam, kad mus pervežtų į kitą kalnų masyvą, kur yra aukščiausia slovenijos viršūne Triglava. Taigi eilinį kartą turime sugrįžti į Cojzova Kočą, kur palikome Reginą. Kadangi dar turime kelias valanda laisvo laiko, tai padarome radialinį link viršūnės Greben.