Mano santykiai su Vilniumi visada buvo sudėtingi.
Dabar bent tris dienas per savaitę važinėdama Kaunas-Vilnius-Kaunas, ryte skriedama autostrada mažu raudonu mašiniuku, kartais užstrigdama kamščiuose, kuriuos sukelia nervingi vairuotojai, o vakare dardėdama namo 17:30 traukiniu, kuriame pilna mano likimo draugų, dirbančių viename mieste, bet gyvenančių kitame, turiu pakankamai laiko daug ką apmąstyti, įskaitant ir mano santykį su Vilniumi.
Kuomet vakarai dar buvo šviesūs, stebėdavau savo kelią namo pro langą. Traukinys - tikras džiaugsmas, padedantis išvengti kamščių, nepatogaus trynimosi autobuse, leidžiantis atsisėsti į savo tobulai apskaičiuotą vietą traukinyje* ir lygiai vieną valandą ir devynias minutes stebėti pasaulį. Kelias beveik nesikeisdavo. Keitėsi lapų ir žolės spalvos, bet visada galėjau žinoti, jog vos kiek už Vilniaus, po dešine, greta kažkokio vienkiemio, beveik visada stovės baltas limuzinas. Kad šiek tiek už Lentvario septyniom minutėm pradings tele2 ryšys. Kad greta Panerių kas nors būtinai vedžios šunį. Kartais kur pakrūmėj pamatydavau besižvalgančią lapę ar nuo bėgių nuliuoksiančią stirną - tai buvo vieninteliai kelionės "įvykiai". Kelionės, kurią jau žinau mintinai, ir žinau net patamsyje.
Kadangi su tamsa sumažėja mano atsitiktinių reginių tikimybė, pagaliau adaptavausi prie skaitymo traukinyje. Svarbiausia užsiimti tą geriausią vietą ir nepamiršti pasikrauti telefono, kad galėtum į ausis susikišti ausines. Ne dėl to, kad norėtum klausytis muzikos, o dėl to, kad kartais atsitiktinumai lemia prastus kaimynus. Kad ir valandą, bet labai nesmagu, kai greta atsisėda itin sumoterintas individas ir paplonintu balsu tauškia telefonu. Arba pagyvenusios ir savęs iš naujo ieškančios moteriškumo kursuose damos bando susišnekėti 3 metrų atstumu, nes nei vienai "ne lygis" persėsti į mažiau patogią vietą arčiau pašnekovės.
Iš pradžių skaičiau žinias, po to bandžiau skaityti Įsikitinimus, bet ši knyga ne traukiniui. Praeitos savaitės paskutinėms darbo dienoms į kelionę pasivežiojau Popkultūrą, kurią kartu su Įsikitinimais gavau dar penai per Kalėdos. Tačiau įtemptas grafikas bei krūva įsipareigojimų universitetui ir sau apribojo visą ne disertacijai skirtą skaitymą iki minimumo, t.y. iki didžiųjų portalų naujienų paskaitymo ryte ir vakare. Bet - o - ironija! Iki minučių sustyguotas gyvenimas ir rutina kaip dr. Green dainoje "visą savaitę darbas-namai namai-darbas ir vėl darbas-namai", sustyguotas taip, jog iš darbo išėjusi penkiomis minutėmis vėliau į traukinį turi jau eiti sparčiu žingsniu, o išėjusi penkiomis minutėmis anksčiau - jautiesi nepatogiai lėtai eidama per "raudonųjų žibintų kvartalą", išeina į naudą tuo, jog kas kartą įlipdama į traukinį 17:13, o išlipdama 18:39 - visą šį laiką galiu skirti skaitymui ir niekam daugiau.
Šiandien važiuodama iš Vilniaus skaičiau apie Vilnių. Apie jo jautimą ir psichogeografiją. Šiek tiek apie jo erotiką.
Mano Vilniuje viskas kitaip.
Mano Vilnius - visiškai neseksualus.
Kažkada šiltą ankstyvo rudens ar vėlyvo pavasario vakarą su R. sėdėjome ant kalno prieš tada buvusį populiarų Play barą/klubą, gėrėm sidrą ir matėm, kaip pro langą į mūsų pusę žiūrėdamas masturbavosi nepažįstamas vyras.
Tris dienas per savaitę eidama iš darbo į stotį kaskart praeinu kvartalą, kuriame darbuojasi prostitutės. Kaskart skirtingos, kaskart nepažįstamos ir neįsimintinos. Kažkada prieš porą metų sutikdavau jas tuo metu dar buvusiame nemokamame stoties tualete, kur jos prausdavosi prieš/po darbo.
Štai tiek tos erotikos mano Vilniuje.
Mano Vilnius labai disciplinuotas. Čia turi uoliai sekti autobusų ir troleibusų grafikus, nes pražiopsojus tenka laukti labai ilgai arba verkti dėl didelės taksi kainos. Čia geriau nevažinėti viešuoju transportu, geriau likti savo rajone, kur esi viskuo aprūpintas: viena maksima, viena norfa, vienas prekybos centras su skudurynu, viena vietinė aludė ir viena chaino picerija. Varguoliai neįperkantys automobilio ar taksi neturėtų rodytis miesto centre, nes jie savo vaizdu griauna miesto įvaizdį. Gariūninės striukės yra gėda prieš neaiškių posh verslininkų kokybiškas dizainerių klastotes.
Visai šalia prabangios "Du broliai" drabužių parduotuvės kone kasdien elgetaudavo senutė. Dabar ją pakeitė išmaldos prašanti ir ryškiai pagerianti porelė. Mergina monetų prašo į CoffeInn puodelį, ant rankų laikydama mažą šuniuką.
Už išmaldos prašymą ar davimą Vilnius tave gali nubausti iki 1000 litų bauda.
Vilnius mane smaugia savo struktūra ir aukštais kampuotais carmečio pastatais. Eini gatve ir jautiesi mažas ir traiškytinas vabalas. Pastatai išblizginti, atnaujinti, langai nušveisti taip, kad kartais prie jų rasi užsimušusių paukščių. Jei ne tie paukščiai, viskas būtų visiškai sterilu.
Taip sterilu, jog iš Bostono atvažiavę amerikiečiai patikėtų šiuo miesto maskaradu ir įtikintų save bei kitus, jog Vilnius - turtingas miestas, kuriame gera gyventi ir kuriame dominuoja middleclass'as.
Vilniuje visi labai gražūs ir madingi. Vidutinis atlyginimas Vilniaus mieste viršyja 2500 litų, buto nuomos kainos sukasi aplink 1000. Tačiau kaip tikras Vilnietis tu turi dar būtinai įsigyti Zaros paltuką, krūvą kitų brangių skudurų, valgyti brangų burgerį pietums vienoje iš 200 burgerinių, gerti siaubingai overpriced ir net neskanią CoffeInno kavą, o mėnesio gale kukuoti grauždamas baronką. Middleclass.
Mano paauglystės Vilniaus jau seniai nebėra, ir nepastebėjau kada jis pranyko. Nugerti ir numyžti Užupio kampai šiandien nuglaistyti baltai, vietoj langų kiaurymių stovi plastikiniai langai, už kurių - dizainerių įrengti butai. Ten gyvena Zuokas ir kiti tikri vilniečiai. Nuo mielo rajono tarp menininkų kampo ir gamyklos, iki dar vieno bjauraus posh kvartalo. Ateini, ir jis tau sako, jog čia tau ne vieta. Žmonės žiūri kaip į puskvaišę, kai skinu ir valgau gudobeles Tibeto skvere.
Artėjant mero rinkimams, džiaugiuosi, kad gyvenu ne Vilniuje. Nes didžiausia Vilniaus problema - tai Žaliojo tilto skulptūros, kurios, kaip jau kažkada kažkur rašiau, stovi, rodo pirštais į Piliečius ir tyčiojasi iš jų nepriklausomybės. O kai visi užmiega, gieda internacionalą ir deklamuoja Salomėjos poemą Stalinui. Grįžusi į Kauną atsidarau internetus ir matau ką siūlo kandidatai. Nesuprantu, ar reikia būti naiviu, ar būti idiotu, kad tą siūlytum ir kad to norėtum.
Vilnius yra drakonas. Vilnius yra Chronas. Vilnius yra laumė. Vilnius nori būti sterilus, dar sterilesnis nei dabar. Bepročius į beprotnamį, neįgaliuosius ir nelegalus - į Ruklą. Padaryti tvarką nugriaunant taborą. Nes taboras neturi disciplinos, ten visi statosi kaip nori ir ką nori. O Senamiesty ir Žvėryne namų bendrasavininkai remontuojasi būstą visi atskirai. Pusė langų rudų, pusė baltų, likusi dalis - nepakeistų. Pusė namo stogo padengta skarda, pusė čerpėmis. Vienas namo šonas geltonas, kitas žalias, o antras aukštas iškaltas baltomis plastikinėmis lentelėmis. Middleclass. Vilniečiai. Tikri, ne kokie lenkai. Galima.
Bet Vilnius yra ir tolerantiškas. Praėjus keleriems metams po "lipo žydas kopėčiom" Gedimino prospekte, kažkas žada atstatyti Didžiąją sinagogą.
Kas joje melsis?
Šiandien sinagogos vietoje stovi vaikų darželis. Tūkstančiai Vilniaus vaikų negauna darželiuose vietos. Privatus darželis kainuoja nuo 700 lt/mėn.
Vilnius nėra užtikrintas nei savo praeitimi, nei ateitimi. Didžiausią grėsmę tiek praeičiai, tiek ateičiai, kaip žinia, kelia apsikabinę statybininkai su mentele rankose. Todėl atsivertus A. Šapokos redaguotą "Lietuvos istoriją", Vilniui reikia atrasti kažką itin vilnietiško ir itin lietuviško. Kernavės gatvę. Subačiaus vartus, kurie pritrauks amatininkus.** Lukiškių aikštėje, kur stovėjo simboliai didiesiems engėjams - Rusijos imperijai, Leninui, kur stovėjo kartuvės, reikia pastatyti naują simbolį. Ne apie engimą. Vytį. Nes viskas, ko trūksta Vilniui - dar vienas vyras su arkliu. Šį kartą, reikia tikėtis, į simbolikas atsižvelgs geriau ir raitelio nepastatys zombio pozoje greta žirgo. Nors bet kuriuo atveju, kad ir ką ten pastatytų, puikiai derės su Lietuva nuo jūros iki jūros.
Kai kažkas komentuodamas žaliojo tilto tragediją pasiūlė po jo nugriauti ir patį labiausiai kontroliuojantį sovietinį paveldą - blokinių namų mikrorajonus - negaliu patikėti, bet kažkas tą iš tiesų žada: "Ar Jums patiktų pasikeitęs sostinės veidas, jei apleistus, byrančius sovietmetį menančius statinius pakeistų nauji namai su tvarkingais kiemais, skvereliais" - čiulba vienas paukštelis.*** Nagi tikrai, nugriauti blokinius namus būtų nuostabu, tačiau jau įsivaizduoju kaip savivaldybė derasi dėl perstatymų ir perkraustymų su tuose namuose gyvenančiais asmenimis, gaunančiais visų galų kompensacijas ar socialinį būstą.
Ak, tas mano Vilnius. Keistas tu esi, mieste. Su daug užmojų, didybės manija ir Napoleono kompleksu. Pats tvarkingiausias mieste Lietuvoje. Su tvarkingiausiu ir reprezentatyviausiu keliu nuo Oro uosto iki miesto centro. Su tvarkingiausiu ir reprezentatyviausiu rajonu tarp Stoties ir Senamiesčio. Su doriausiais policininkais, išrašinėjančiais baudas prie Halės turgaus naminiu sūriu ir krapais prekiaujančioms bobulytėms, kurios sąmoningai nusukinėja mokesčius ir dėl ko sostinė sėdi milijardinėse skolose.
* Pati geriausia vieta traukinyje - "pusiniame" aukšte, greta laiptų, kur dvi sėdynės atsuktos į laiptų pusę, viena nusukta nuo jų. Čia niekada nesėdi maži zirziantys vaikai, niekada nesėdi garsiai telefonu kalbančios prastai girdinčios močiutės ir būtent toje vietoje keturių zonų "komplekse" nepučia vėjas nuo atsidarančių traukinio durų.
** Viskas paimta iš Kęstučio Masiulio rinkiminių pažadų, skelbtų feisbuke.
*** Remigijaus Šimašiaus pažadai.