Esu rūšistė.
Nekenčiu balandžių.
Kai buvau mažas vaikas, tai balandžiai buvo gal ir visai nieko, šerdavau juos stotelėse, provokuodavau imti batono gabalus iš rankos.
Po to užaugau.
Vasaromis balandžiai aptūpdavo balkono turėklus, atsukdavo subines į balkono vidų ir nušikdavo jo grindis. Sykį ant jų šūdų balkone buvau paslydusi. O valyt būdavo beprasmiška, nes pasidengdavo tuoj naujais.
Žiemomis lesindavau paukštelius. Visokias zylutes, žaliūkes, aplink dar sukinėdavosi svirbleliai ir kėkštai. Pripilu lesalo į lesyklą, atskrenda balandžiai ir viską per minutę suėda. Pastatau lesyklą iš kurios balandžiai turėtų nepasiekt lesalo, tačiau anie gudrūs kaip varnos ir vis tiek viską išėda. Tada įsigijau miniatiūrinę lesyklėlę, kurioje turėtų tilpti tik mažiausi paukšteliai (soriuką kėkšte!), bet balandžiai vis tiek įsigrūsdavo vos ne vos į jos vidų, viską išėsdavo ir dar išskrisdami prišikdavo.
Pavasarį balkone sėdavau visokius valgomus ir nevalgomus augalus, bet balandžiai iš vazonų išlesdavo sėklas.
Ir tik pabandykit man aiškint, kad balandžrūšizmas yra blogai.