Ugne

Nu ką, praėjo tuos varganus penkis šimtus metrų eisena, regis, Lietuvėlės šeimos dėl to neiširo, gėjų revoliucija neįvyko (?).

Iš ties, daug bereikalingo marmalo. Biurokratizmas, lygūs ir lygesni. Pirmiau politikai, tada NVO, tada su leidimais, o paprasta mūsiška LGBT ar jų promouterių liaudis tai jau dzin. Bet kai visi atsidūrė vienoj krūvoj, kur aplink šypsenos, juokas, šokiai, dainos ir tikrai šilčiausi jausmai (na, bent jau uždarame zoosodo garde), pasijuto tokia šiokia unity. Šiaip, krūvos pažįstamų veidų, truputį į šoną apie vandenį nukalbėjus Marija Aušrinė, padėkos anarchistų kolektyvui, specialiai paradui sukūrusiems dainą (hihihi). Krūvos fotografų, kurie jau po penkių minučių ėmė užknisinėti. LOLvaltė, gražuliški pričiūdai, kvailos mazgotės. Dar tas kryžius - pakeliui su tarp savos gaujos įsipaišiusia porele juokavom, kad galėtų ant jo Petriukas ir nusikryžiuot už dorą Lietuvą... Po visko dar belenkokia pieva, jau šilta žemė. Dar flashbakai inete, kurių patiko šitie:

dalyvaujanti matyt homoseksuali vieniša kitos rūšies motina.

puikus defaultinis tekstas po nuotraukom

vieno internetinio portalo apklausa

galėčiau pakomentuot, pasipasakot, pamąstinėt daugiau, bet aaai, negadinsiu smagių įspūdžių.

Pirmadienis - nunešu dėstytuvui referatą, pasirodo, dar reikia recenzijos jam, tai sugaištu penkias minutes ir susigadinu visą dieną. Mielieji, nestokite į istoriją, o jei jau padarysit tokią klaidą, tai bijokit Kaubrio kaip velnias kryžiaus.

Antradienis - atsiskaitymas univėrkėj, galvojau lengvas, gavau klausimus, neparašiau nieko doro. Na, bent laida praėjo neperblogiausiai.

Trečiadienis - oplia, dar vienas atsiskaitymas, bet kažkaip puikiai praėjo. Nu tada tą atpirko vakaro koncertas. Kažkaip su savo režimu tūsint vidury savaitės nein, tai stovėjau prie sienos, o užgrojus Celeste paskutiniai matyti vaizdai buvo į mane skrendantis Lukas. Griūna man ant nosies, bliaa skausmai, o aš iš inercijos piluosi galva į sieną. Akyse mirgu mirgu, varau miegot. Paskui kitą dieną normaliai pravemiu, jaučiu, smegenų sutrenkimas. Darbe pamiegojau, praėjo, uff.

Ketvirtadienis - mama gimtadienio proga padovanojo batus. Jais tepu tepu į ispanų įskaitą, tada tepu tepu darban, jaučiu, kad jau ne kažką. O ką daryt per daug ir nėra. Po darbo pila lietus, tai darbdavė paveža iki Mindaugo XXX, vargais negalais nueinu pleistrų, apsiklijuoju kojas, ir einant pro duris prasideda audra ir liūtis. Skėčio aišku neturiu. Biškį aprimsta, nušliaužiu iki Naugarduko-Mindaugo kampo, vėl ima maišytis dangus ir žemė, prisiglaudžiu pas Godą. Paskolina tapkes ir dvidešimt minučių kerėplinuos iki skylės. Sabot - gūt, gūt, gūt.

Penktadienis - keliaunu darban, ten po poros valandų prasideda bybė - kairė koja sugalvojo pokštų - ištino iki neįsivaizduojamo dydžio, sukaito, o skausmai! Pasimatuoju temperatūrą - 37. Oujė, smagi pūslytė. Cypiu nuo skausmų, apsikraunu ledukais, aprimsta, tai išsiprašau ir varau pas gydytojus. Iki kol nusigaunu, visa bybė aprimsta, jaučiu, ledukai padėjo. Sutvarsto, sako, nieko čia tokio. Grįžtu namolę anksti, kepu pyragą. Keista vidury savaitės atlaisvėt nuo visko apie 15val. Paskui vėl prasideda kojos bybė, cypiu, gaunu stiprių vaistų, vėl praeina. Įdomu, kas toliau.

Šeštadienis - atrodo, viskas geryn. Kojos nebeskauda, nors primint dar negaliu. Paskambina pasiūlo chaltūrą, tada paskambina ir sako atvažiuos dėl kačiukų. Velniop siunčiu chaltūrą, paima gražiausią katelę su melejonu ūsų ir blakstienų. Vėlėliau į mane kesinasi alaus butelis - pasidėjau šalia, o tas iš niekur nieko ėmė ir susprogo. Jūhū!!.. Alus ne tik nuodai, bet gali ir kaip bombikė suveikt, hech... Dieną pagerina šokiai! Kažkaip noras pramogai didesnis už kojos bybę. Spjaunu į batus, šoku basa. Dar atvažiuoja ir paima pūkuotą draugišką katiniuką... Po šokių - važiuoju į kitą miesto galą išsvajotosios vonios. Pasiimu vyno ir vynuogių, prisileidžiu putų, užsidegu smilkalą, pasileidžiu muziką. Chill. Visą bjaurią savaitę atpirko. Viskas, baigtos nesėkmės. Tai dar sumąsčiau išsiskalbt, sumetu rūbus skalbenkėn, o ji sako - nė velnio! Sugenda ir visą vandenį paleidžia ant žemės. Štai ir po vonios relaksacijų, valau grindis ir plaunu viską rankom. Ghhh.

Sekmadienis - kol kas viskas ore, tikiuosi, taip ir liks, kiek gi galima : )

Ą. o gal kam kačiukų? Liko du - rainiukai katytė su balta uodegyte ir alfa male katiniukas.

Jau džiaugiausi ant nosies jau tupinčia vasara, o vakar per Food Not Bombs sužinojau ne tokią džiugią žinią - daugkart lankytas, nakvynę suteikęs, gerų žmonių apgyvendintas skvotas Elba nebeegzistuoja. Nors daugiau rūpesčių būta su naujuoju skvoto pastatu kitoje gatvės pusėje, bet pirmą nugriovė senąjį. Ėėt, tiek gražių prisiminimų, ir blah. Liūdnoka. Guodžia tai, kad ten gyvenę per daug nenusiminė ir ėmėsi naujų projektėlių. Tik vat bus belenkaip keista nuvažiuoti į Varšuvą ir nenuvažiuot į Elbą.