Martynas.

Apie lopšį katės.

Jaučiu pareigą atsiprašyt knygos, kurią gal šiek tiek įžeidžiau paskutiniame savo poste. Ji iš tikrųjų buvo viena geriausių, kurias teko skaityt. Tai Kurto Voneguto „Katės lopšys“. Ką gi, Ledas Nr.9 ir Boko-maru. Maža knygelė savy turinti kažką didelio.
--
Paskui tarp egzamininių knygų ir konspektų įsiterpė ir G.G. Marques „...apie gražiąją Erendirą“. Irgi tikėjausi, kad bus dar vienas pietitiškas „šedeveras“, kokius skleidžia Coelho ir į jį panašūs, bet ne. Pirmoji dalis „...apie gražiąją Erendirą“ pernelyg ir nesužavėjo, bet žmogaus gobšumo, įkalinimo tema pasirodė įdomi. Tačiau perskaičius 53 puslapius, laukia siurprizas. Prasideda kita knyga - „Patriarcho ruduo“. Čia tai iš vis jėga. Dar nebaigiau, bet vis dar negaliu atsižavėti knyga apie diktatoriaus gyvenimą, prigimtį, poelgių reikšmę ir t.t. Jėga kažkaip.

--
O negaliu atsiklausyt The Skatalites - Christine Keeler.

--
A, ir 'geri' komentarai dingo. Net ant širdies lengviau.

Knyga.

Perskaičiau šitą. Visai patiko. Sužinojau dalykų, kurie istorijos knygose dažnai yra laikomi nereikšmingais ir pernelyg smulkmeniškais (kai pagalvoju, taip ir yra). 110 puslapių dingo per kelis vakarus. Neslepsiu, kad mane kartais užpisa pernelyg ironiškas eseistų stilius. Bet vis tiek neblogai.

Aš - mes.

Skaitau dabar M.Larseno „Netikrumą“. Galvoju dabar, kodėl autoriai taip dažnai sako „mes“ vietoj to, kad sakytų „tu“.

<...>Ir negaliu tuo patikėti. Ši mintis man atrodo neįmanoma. Gyvenime būna momentų, kai negalime priimti melo.

Kodėl negalime, o ne negaliu?

Šiaip gera knyga. Toks pseudodetektyvas.

Muzikos stilių raida.

Skaitau dabar V.Gerulaičio Muzikos stilių raida. Šiaip jėga knyga, įdomi, tik galėtų apie XX a. muziką būt daugiau. O kai skaitai, tai, atrodo, persikeliu į sekmadienio popietes, kai dar visai pyplys būdamas, klausydavau laidų apie klasikus.

Vaisiai ir daržovės.

A.Burgess „Prisukamas apelsinas“. Gale knygos mažom raidėm šūkaujama apie Pasaulio literatūros legendą lietuviškai!. Iš pradžių buvo visai nieko, paskui tas atseit žargonas pradėjo pykdyt. Skaitai rimtą knygą, o atrodo lyg skaitytum lietuvio, kuris kelis žodžius moka rusiškai ir bando kažką pasakyt, pasakojimą. Gal amerikonam ir kitiem užsieniečiam tai visai kietai atrodo. Dar kažikokie postringavimai apie smegenis, kurias gali išoperuoti mielaširdingoji visuomenės gerovę palaikanti sistema.
Ir tiek. Bestseleris.

Sun-Tzu gyvenimas šventame Vilniaus mieste.

Tai paskutinis Ričardo Gavelio romanas - parašyta gale knygos. Iš tiesų, gaila, kad paskutinis, nors, kaip žinia, palikimas nemažas.

Vieni mėgsta medinius laikinuosius karstus upės vingyje, apsuptus pušynų ir paukščių čiulbėjimo, persmerktus tolimo šunų lojimo ir pridengtus debesų, panašių į žirgus arba negrojančias fleitas.
Kiti vertina solidžius triaukščius mūrinius karstus, niūriai įsikasusius į žemę, piktai įsigręžusius visais trimis aukštais, vietoj gero hašišo dūmo svaigstančius nuo naujausio mersedeso išmetamųjų dujų, elektronizuotus lyg žalsvųjų ateivių skraidančioji lėkštė.

Trys.

Trys sekundės. <...>Piatsot adin, piatsot dva, piatsot tri, o tada jau plėšti. Tas ironiškumas visa patyrusio žmogaus. Šiaip gera knyga.
Taipogi dabar džiuginuosi R.Gavelio „Sun-Tzu gyvenimas šventame Vilniaus mieste“. Gaila, kad paskutinė.

Pasaka juokinga.

GELTONA STRIUKĖ SUGEDUSIU UŽTRAUKTUKU
Gyveno kartą mažas berniukas, vardu Martynėlis, ir labai norėjo būti didelis.
Kodėl taip pamažu augu, galvojo, ar negalėčiau augti greičiau?
Tėvelis ir mamytė vakarais vaikščiodavo į teatrą, Martynėlis turėdavo likti namie, o kai prausdavosi ir valydavo dantukus, pykdavo:
Kodėl man vis vaikščioti į vaikų teatrą, į rytinius, vaidinimus? Noriu vaikščioti į teatrą vakarais. Kodėl taip lėtai, palengva augu?
Ir pykdavo prieš užmigdamas.
Kartą nupirko jam naują geltoną, striuke su užtrauktuku, kokias nešioja dideli vaikai, ji labai jam patiko.
Su užtrauktuku jau ką nors galima veikti, sako mamytei, o sagos niekam tikusios. Ir žaidė užtrauktuku kaip su greitaeigiais traukiniais, tampė užtrauktuką aukštyn žemyn, net švilpčiojo.
Palik ramybėje užtrauktuką, barėsi mamytė, sugadinsi tiktai. Užtrauktukas tau ne žaidimas.
Gerai, sutiko Martynėlis, žaisiu juo tiktai prekinius traukinius. Jie veža obuolius ir apelsinus, žiūrėk, kaip lėtai juda.
Mamytė, pamačiusi, kad Martynas atsargiau tampo užtrauktuką, sutiko: Prekiniais traukiniais gali žaisti, o greituosius visai užmiršk.
Kartą tėvelis su mamyte vakare vėl ėjo į teatrą, Martynėlis žiūrėjo į jų drabužius ir galvojo:
Kada pagaliau aš būsiu didelis, kada vakarais vaikščiosiu į teatrą? Visiškai nebeaugu.
Ir pyko.
Eik greitai miegoti, Martynėli, pasakė tėvelis prieš išeidamas, nusiprausk, išvalyk dantukus ir į lovytę.
Tačiau Martynėlis vis pyko, pyko ir ant vandens, ant muilo, ant dantų šepetėlio, ir ant rankšluosčio, ir nesiprausęs žaidė su užtrauktuku.
Jeigu jau negaliu vakarais vaikščioti į teatrą, tai bent žaisiu užtrauktuku greitaisiais traukiniais, tarė sau, ir tampė jį aukštyn žemyn, net švilpčiojo.
Bet kartą tiktai trekšt ir po užtrauktuko. Užsikirto aukštai, pačioje pakaklėje ir nebepajudėjo iš vietos, kaip besistengtum. Teko miegoti su striuke.
Tai man įdomu, tarė ryte mamytė, kaip tave iš striukės ištrauksime. Užtrauktukas nė iš vietos.
Iš tiesų niekas nesugebėjo užtrauktuko pataisyti, ir Martynėlis taip ir liko su striuke.
Iš pradžių jam tai visai netrukdė, bet beaugant atsirado keblumų.
Rankos vis ilgėjo ir ilgėjo, o rankovės traukėsi, nors ir kaip jas tampė žemyn.
Ar ne per greit augu, kartą šovė į galvą, kaip aš dabar atrodysiu?
Žinote, nelabai kaip atrodė, Martynėlis buvo jau didelis, didesnis už tėvelį, nešiojo skrybėlę, akinius ir didžiulius ūsus, o prie didelių ūsų maža geltona striukė visai nebetinka.
Kartą sako tėveliui ir mamytei:
Šj vakarą einu į teatrą.
Kodėl gi ne, atsakė tėvelis ir mamytė, esi jau didelis, su ūsais, kodėl gi ne?
Martynėlis nusipirko kasoje bilietą, bet, įsivaizduokite, į salę jo nenorėjo leisti.
Kaip Čia dabar jūs vakare ateinate į teatrą su geltona striuke? Šitaip tik į vaikų teatrą vaikščiojama.
O ką daryti, aiškinosi Martynėlis, nebegaliu nusivilkti striukės, užtrauktukas sugedo.
Aha, pamokė jį, nereikėjo žaisti juo greitaisiais traukiniais, užtrauktukas — ne žaidimas.
Taip Martynėliui vėl teko vaikščioti j vaikų teatrą, į rytinius vaidinimus, bet jam tai nelabai patiko, nes visi vaikai gręžiodavosi į jį ir sakydavo, berniuk, kur galima pirkti tokius ūsus?

Qué puta es la guerra.

- Qué puta es la guerra,- pasakė Agustinas. - Karas - tikra kekšystė.
-----
Šiandien baigiau skaityt Hemingvėjaus „Kam skambina varpai“. Kokia nereali knyga. Skaityt buvo baisiai malonu. Skaityt buvo lengva. Keturios nepilnos dienos 563 puslapiuose. Keturios nepilnos dienos kovos. Keturios nepilnos dienos laimės. Keturios nepilnos dienos iš ilgo karo. Tik pabaigos tikėjausi kažkokios 'laimingos' (tikriausiai televizoriaus žiūrėjimo ankstyvesniais metais įtaka). Bet gerai pagalvojus, knyga juk apie karą, nieko gero ir negali nutikti. Anksčiau tiesiog nesidomėjau Hemingvėjum, tai galvojau, kad jis rašo kaip koks Hessė ar kažkas pan. ir labai nustebęs buvau, skaitydamas apie anarcho, anti-fa ir kt. panašius dalykus. Ai, neverta nieko rašyt, reikia tiesiog perskaityt.
P.S. Paskaičius šią knygą dar galima išmokt ispaniškų priežodžių ir keiksmų.

Kas man labai patiko.

Skaičiau tokią va knygą Ch.Kortasaro „Žaidžiame 'klases'“ ir labai įstrigo viena pastraipėlė. Labai jau patiko.
„Tarpininkai“,- pagalvojo jis vėl, linguodamas drauge su Bebse, kuri girta girtutėlė verkė klausydamasi Besės, virpčiojo pagal ritmą, gniaužė savy raudą, kad nieku gyvu nenutoltų nuo to bliuzo apie tuščią lovą, rytojaus dieną purvini batai, nemokėta nuoma, senatvės baimė, peleninio rytmečio atvaizdas veidrodyje pas lovos kojūgalį, bliuzai, begalinis gyvenimo maudulys.

Ir šiaip jau šįvakar pirmą kartą rašau blogą. Keistas jausmas.