st_

Štai ir sausis baigiasi, o aš vis dar užsuku čia, ir net sugalvoju kažką įdėti. Tiesa, keista tik pačiam. Labai ilgai sukau galvą, kaip čia sukūrus emociškai korektišką ir nukenksmintą įrašą.

* * *

Toj stotelėj, didelio apskritimo vidury, kur būnu vakarais, prieš kelias savaites išvaikščiojau dvi raides. Pamenu, kad dvi laukusios merginos labai žiūrėjo į tą mano krypavimą. Man buvo tas pat, nes turiu kepurę, su kuria manęs niekas nebeatpažįsta. O ir šiaip tas pat.

<...>

Siaubingiausias metas man - penktadienio vakarai, bet kada nors parašysiu apie tai kitąsyk, nors ten nėra ką rašyti, užtektų nuspalvoti kaip juodąją skylę. Taip, tą, iš kurios net šviesa nepabėga. Bet kadangi čia apie tai, kas geriau.. Buvo vienas penktadienis, kai skaudėjo gerklę, tad vakaras nusidažė Coldrex spalva. Bordeaux.

<...>

Vis dar pasitaiko, kad žmonės manęs kažko paklausia, ką galėčiau žinoti. Ir pasitaiko, kad žinau. Ilguoju laikotarpiu tai man yra labiau blogai, nei gerai. Bet man sako, kad reikia gyvent šia diena, ir aš nesiginčysiu. Tarkim, kad tai gerai ir tiek.

<...>

Kai tapsenau tas dvi raides, sniegas buvo labai minkštas. Šį penktadienį jis jau buvo kietas ir girgždantis. Guess what, raidės kaip buvo, taip ir tebėra.

<...>

Mano tuštybei nupyškinti jas trukdo aukštesnės jėgos. Aparatas išsikrovęs, pakroviklį turiu, o šit ta jo detalė, kuria jo kištukai adaptuojami rozetei, dingusi. Verčiu namus, kyla dulkės. Kosčiu, čiaudau, lango neatidarau, bijau šiek tiek kitokio čiaudulio. Nors Coldrex ir skanu. Gal artėjant penktadieniui išdrįsiu.

<...>

Kompo HDD yra tarsi mobilaus SMS atmintis. Ir vienam ir kitam galiausiai nustoji viską sistemingai trinti. Darbas sulėtėja, nuolat keikiesi ir spjaudaisi, kad reikia ieškoti, ką trinti. Ir visad viskas baigiasi gerai.

<...>

Turiu prancūziško sūrio iš Ispanijos. Tiksliau, turiu ką pavaišinti juo.

<...>

Mano fotoaparatas yra japoniškas. Iš Amerikos.

<...>

Yra tokia viena gana paprasta ir nuspėjama melodija. Iš filmo, kurį beveik visi mano aplinkos, ir buvę mano aplinkos žmonės pavadintų primityviu. Ir nebūtų kontraargumentų. Tiesa, vienam žmogui gal patiktų, bent per nago juodymą, nes ten rodomas Londonas. Grįžtant prie melodijos, man įšoko į galvą, kad ji savo motyvu puikiai atkartoja visus mano pernykščius metus.

http://www.youtube.com/watch?v=dMyIG2EKPoE

Paveiksliukų nereikia žiūrėti, tik klausytis, jei įdomu. Ir, vis dėlto, negaliu dezintegruoti to filmo, tiksliau, tos karštos dienos. Kuri prasidėjo anksti rytą važiuojant į Savanorių HR, vėliau į Valakampius, prieš srovę, tada pro Galgius į NV, ledai, situacija artimiausia avarijai gyvenime, tada centras, G9, užsukimas į gimtadienį, tada šitas filmas TS kokybės su ypač prastais titrais, verstais ir vietomis nedaverstais iš ispanų, tada vakare paprašytas atsiduriu prie Forum palace. Stengiuosi į tą dieną žiūrėti ne per veidus.

<...>

Kas man labiausiai turbūt ir nepatinka - kad žmonių santykiai irgi patiria infliaciją. Kartais hiperinfliaciją. Veidų nuvertėjimas. Kam tai dėt į optimistiškąjį įrašą? Ogi mano krosnis kūrenasi žinojimu [ar.placebu], kad taip turi būti nebūtinai. Ir kad tokia opozicija, susidedanti tegu iš vieno atomo - vis tiek opozicija.

<...>
Šią žiemą visada tikrinu sniegą, ar limpa. Kai piešiau tas raides, irgi tikrinau. Fiziką išmanau prastai. Draugas, kuris [turbūt nesupyks] irgi prastai išmano, paaiškino, kad limpa tada, kai jau kapsi nuo stogų. Šiąnakt sapnavau, kad limpa ir kapsi nuo stogų. Tik spalva sapne kažkodėl bordeaux.

<...>

Neseniai pagalvojau, kad čia turėtų būt kažkas panašaus, kaip su miltais ar smėliu. Sudrėkink - ir galėsi svaidytis. O su sausais - tik žarstytis.

<...>

Į šitą post'ą nededu italic'ų ir panašaus makiažo. Nesisveikinu ir neatsisveikinu. Tegul būna kaip nudegusios laikraščio skiautės.

<...>

... Over. [racijos traškesys]