st_

Džiaugiuosi, kad blog'uose nereikalaujama nuoseklumo. Kad, jei turi skaitytojų, kurie to net ir tikėtųsi, gali dėl ramybės išjungti komentavimo galimybę. Ir nežiūrėti jokių statistikų. Taip, šįsyk mane patraukė prie romantiško offtopic'o, šįsyk pamėginsiu atverti langą į "senus gerus laikus".

Aš pasiilgstu IRC. Pasiilgstu tenykštės atmosferos, chaoso apraiškų, savotiškos, leiskit pavadinti, skaitmeninės bohemos. Sterilių skaipų ir blizgių feisbukų laikais, manau, konsolės, blankaus teksto ir žymeklio ilgesys, sudiegia paširdžius ne vien oldschool'iniams programeriams. Kiekvienas tokių nostalgijos kamuojamų, žinoma, turi savąjį santykį su vienu ir kitu. Unikalią kelionės per virtualųjį pasaulį istoriją.

Kelia šypseną prisiminus tą tuometinę bendruomenę. Jauna ir dar neskaitlinga, su vienetais guru, kurie išmano šiek tiek daugiau, geba paaiškinti, bet dar dažniau - nustebinti. Aš išties gailiuos nespėjęs į RKP egzistavimo ir IRC karų laikus. Į tą pasaulį duris išspyriau šiek tiek vėlėliau, kai jau lange mirksėdavo ChanServo pasiūlymai. Žavu buvo tai, kad online esančiųjų sudėtis priminė loteriją - pirmą sykį nežinodavai, ką ten rasi. Tarkim, kokiame mokyklos kanale užsimegzdavo dvigubas žaidimas - vieniem būdavo įdomiau sužinoti koks gi naujas avataras papildė jų bendriją, anam gi - kas tokie čia jau kabo. Antra nuostabos banga laukdavo būti pastebėjus, jog čia hierarchinės taisyklės visiškai kitos. Pranašesni nebe tie, kurie stovi būriais, kandžiai pašneka ar geriau atrodo - priešingai, jų čia greičiausiai išvis nebūdavo. Trečiasis nepažįstamas jausmas turėdavo kilti sulaukus feedback'o, subanguojančio realybę - su tais online kolegomis, net ir mažiau liečiamais, neretai netgi be žvilgsnių susikurdavo tam tikra tarpusavio supratimo sekta (be neigiamos konotacijos), neapimanti vis dar gyvenančių ikiskaitmeninį gyvenimą.

Vienas iš juokingesnių reiškinių būdavo online porų kūrimasis. Kai kurios bandydavo save perkėlinėti į tikrąją erdvę. Numanau, kad tai vyksta ir dabar; tik su kur kas didesne vizualinės informacijos proporcija (šiek tiek purto, mat galvoju apie one.lt). Kartais į to pradžią būdavo įlieta gražaus ir lengvo cyberpunk'o: į naują pasaulį patekusi mergina, tematydama svetimus individus bei šaltus kanalus, pradeda kalbėtis su atsitiktiniu vaikinu, kuris jai paaiškina irc komandas, pamoko užsiregistruoti niką, pamoko ką padaryti, kad rodytų laiką, ir net duoda @ nedideliam savo ar bičiulio kanalėlyje. Vėliau paaiškėja, kad jis ir kitose srityse kažką išmano, o dar svarbiau - greit atsako (o kaip nepaaiškės - jei žmogus gerai išmano irc komandas, vadinasi jis bent pusėtinu greičiu spausdina), ir kad toks ryšys jau nebėra nieko nereiškiantis.

Kartais pritrūksta ir paties nelygumų egzistavimo. Tik dabar susiejau, kad Skype su savo žaliai žydru interefeisu man primena šiltą, bet nuobodoką jacuzzi. Arba ežero pakrantės ramybę. Vienodas paviršius, jokio netikėtumo. Ar prisimenat IRC šėlsmus? Topic'ai, opų dalybos, absurdiškų kanalų reklamos (kol ne per daug), tų išreklamuotojų užgrobimai, į kanalą užėję nenuoramos, pamatę /whois, šimtatūkstantiniai aiškinimai, ką reiškia voice ir kaip rašyti spalvotai, mistika apie IRCopus, su kuriais dauguma niekada ir neapturėjo reikalų - kas norėdavo to viso išvengti, visada galėdavo pabėgti į privatą. Prisimenu, kaip klasiokas įvedė į mokyklos kanalą nemokamų SMS botą. Po dviejų savaičių, jei ne greičiau, rusiškas tinklalapis, kurio pagrindu tas botas veikė, užsilenkė ir nebeatsilenkė. Kitąsyk jį užklupau kanale, kur jis treniravo daugiatautę savo klonų armiją (iš užkrėstų kompų įvairiose šalyse prisijungusias zombiškas irc kopijas). Du tokie (vienas latviškas, vienas estiškas) mokyklos kanale tupėdavo nuolat. Regis kažkuris buvo išmokytas sakyti temperatūrą. Kartais klonai būdavo naudojami spektakliams. Mokyklos kanale sėdinčių skaičius trumpam pralenkdavo baro (gausiausio, tūkstantinio kanalo) vartotojų skaičių. Retsykiais jie suveikdavo kaip tvarkdariai, užtvindydami kokio atsitiktinio besikeikiančiojo ir visus besiuntinėjančiojo užklydėlio privatus, priversdami jį perkrauti kompą.

Egzistavo ir savaip ypatinga kategorija nikų, kurie kelias paras kabėdavo tylėdami. Paskui nelyginant pasiražydavo, pranešdami "back from away: reason - parukyt. was away for 3 days 4 hours, 27 minutes." Paskui įsivaizduodavau juos sėdint ir nuo nuovargio visai prikišus akis vedžiojant pirštu po ekraną, kad tik nepraleidus nė vienos eilutės. Taip ir nepaklausiau, ar kuris taip darydavo. Jei darydavo, būtent tokie žmonės turėtų būti skaitę daugiausia quit message. Ar prisimenat quit message? Ar pasigedot? Šiam dalykui aš nerandu geresnio užvadinimo, nei ginklas. Paskutinis žodis visada tekdavo išeinančiajam. Tai galėdavo būti šmaikšti, protinga ar lyriška frazė, kuri sužavės visus, manipuliatyvi mintis, kuri paveiks tik žmogų, kuriam tai skirta, paslaptingas pranešimas apie tai, ką žmogus veiks, kažkokio susitarimo dėl rytojaus finalinis variantas; netgi ekonomiškiau mąstantys žmonės ten įkišdavo savo sukurto skripto ar tinklalapio reklamą. Šis ginklas dar stipriau veikė tandeme su nebespėta išsiųsti žinute (no such nick/channel). Nepaisant to, egzistavo kanalų topic'ai, kuriuose palikta žinia galėdavo išsilaikyti ilgą ilgą laiką. Nepriminsiu Memoserv'o, kadangi juo naudodavosi ne tiek jau daug.

Man liūdna, kad visi tai pranyko įžengus Skype. Laukinius vakarus pakeitė pliušinis pseudofuturistinis stilius, uždarą jaukią bendruomenę užliejo statistų cunamis. IRC priminė rytietiško tipo visuomenę, amžinai šurmuliuojantį turgelį; tuo tarpu Skype account'ai tėra į vakarietišką bendruomenę panašios vienišųjų širdyje celės.

Neprisimenu, kaip prasidėjo tas egzodas. Berods pirmiausia Skype pagarsėjo kaip vieta, kur galima nemokamai pašnekėti balsu, nebe vien pirštais. Logika perša mintį, kad vaidmenį gavo ir paprastesnis naudojimasis (nebeliko "padėk pasijungt į mirką", vietoj to atsirado vienas aiškus serveris bei pele valdomas interfeisas). Lyg ir pradėjo mažėti žmonių.. Pats guodžiuosi bent jau tuo, kad nebuvau tiesioginis perbėgėlis, statau save greičiau į dipuko poziciją. Būtent MSN Msg stovykloje 2007 m. pradžioje pakeitėm savo švepląjį encoding'ą. Kažkada tuo metu ir pradėjo drebėti žemė - iš jos dygo nauja monstrų rūšis, vardu socialiniai tinklai. Toje maišatyje nebuvo vietos kažkokiom emocijom. Tik dabar atsiminęs nusistebiu, jog kone metus buvo taip, kad turėjau frype, bet dar neturėjau Skype. Be to, pasauliui gal ir menkas praradimas, bet pats pajutau keistą jausmą, jog vis mažiau šansų parašyti romaną, novelę, ar nors paprastą apsakymą, kurio fantastinio scenarijaus seniai sugalvotame epizode būtų liesas vaikinukas trumpom rankovėm, žinąs ar nujaučiąs, jog ką tik prasidėjo atominis karas, ir IRC kliento lange matąs masinius ping timeout ar connection reset by peer dideliuose kanaluose.

Būtų nedėkinga šioje temoje nepaminėti mobilaus. Išties tai liko vienintelė konstanta, kuri kol kas atlaikė visus perardytus tobulojo bendravimo būdo ieškojimus. Ta neintegrali kūno dalis, vienintelė (o tikėtojams robotų revoliucija pasakysiu saldžiau - pirmoji) pakraunama elektra, komunikacinis pasas. Su visais jame suvestais numeriais jisai man paprasčiausiai primena pakelį su nesibaigiančiom cigaretėm.