st_

Netrukus į šviesos ir tamsos pilietinį karą įsiveldavo dar taip neseniai suvienyta Italija, o aš jau turėdavau sėdėti auditorijoje ir dalyvauti grupiniuose sapnuose, kurie skyrėsi nuo įprastinių tuo, kad egzistavo tam tikros taisyklės, reikalingos vieniems kitus suprasti. Tuo pačiu ryto šviesa įžengdavo pas mus; aš kartais ją pamiršdavau, bet ji manęs - niekada. Užimdavo strateginį Baltijos kelią, o pirmoji spindulių žvalgybos grupė tave pasiekdavo keliom sekundėm anksčiau, nei mane. Geraisiais rytais tu tiesiog pasiversdavai ant kito šono ir įžengdavai į sapną, kurį, tikėtina, atsiminsi gyviausiai; tačiau prastesniais, tau tekdavo atsibusti, įkalti kavos ir bėgti bėgti važiuoti važiuoti, o tada stoviniuoti prie vieno ar kito šviesoforo: nesvarbu, ar jis mikrorajono gilumoj, ar centre, tavo kelyje pasitaikydavo tie patys pėstiesiems nepalankūs šviesoforai (istorija linkus kartotis). Tačiau saulės šviesoforai nereguliavo ir ji tvirtu žingsniu žengdavo tolyn; jai likdavo priešintis tik itin nepalaužiamos tautos, kaip vikingų palikuonys, ar tie, kurie nenorėjo susitaikyti su Napoleono kariauna, ar tie, kurie per visus karus gudriai galėjo rodyti visiems liežuvį per vandenis; taip pat ir tie, piečiau, kad ir baisingai skurdūs, bet radę savy polėkio sostinę pavadinti Freetown'o vardu. Ateidavo pirmųjų pertraukų metas, kieno su dūmais, kieno be, kartais šnekus, kartais tylesnis, o į Atlantą įžengusioji tuo tarpu jau atsispindėdavo nuo lašų, pakibusių Brazilijos miškuose, taip, pietinėje dalyje ji visada judėjo sparčiai it Vermachto tankų pleištai puolimų pradžioje. Vis dėlto nereikia pervertinti jos stiprumo: ji taip it neįgydavo visos Eurazijos nė sekundei - vos pabaigus vaduoti Europos vakarus, ji nebetekdavo Kamčiatkos. Visai šalia begalinėmis LED'inėmis SOS sumirgėdavo Japonija. Tačiau saulė akių pakaušy neturėdavo, ji skubėdavo tik pirmyn, ir tuo metu, kai mes jau būdavom visiškai apsipratę su dieniniu erzeliu, ji iškeldavo savo vėliavą Ugnies žemėj, besiruošdama desantui taip pat ugningos Islandijos krantuose. Ateidavo oficialus pietų metas, kai, mano sąlygomis bet kam būtų sukilęs apetitas; o tau apetito vis dar nebūdavo, tu dažniausiai apsiribodavai (pa/ap?)rūkytom bandelėm. Dangiškoji užkariautoja tuo metu įsmeigdavo godžias akis į ledų desertą - baltą Grenlandijos plokštę, ir šitaip nepastebėdavo, kad tamsos bumerangas už jos nugaros jau parmuša Australijos ir Himalajų (ne)lygumus. Valandą po mūsų vidurdienio Naujojoj Zelandijoj pasikeisdavo datos skaitmuo, šitaip suteikdamas jai ypač futuristišką stilių, deja, vis dar nematomą tamsoj; Vakarų frontas nusistovėdavo ties Panamos kanalu ir glostydavo tenykščių jūreivių plaukus (plikes?), užpildydamas uosto garsų ir ispaniškų keiksmažodžių kupiną erdvę, o rytinis pasiekdavo triukšmingas Singapūro gatves, tuo tarpu mes laimingesniais laikais jau būdavom laisvi ir pakeliui vienur ar kitur, o prastesniais - tęsdavom kovas savo linijose, kartais sotūs ir abejingi, kartais alkani ir apatiški. Tuomet iš pančių išsivaduodavom ir galiausiai atsidurdavom pakeliui kažkur, tik niūresni, tu būdavai ko gero su paskutine cigarete, o ilgainiui ir be jos, tuo tarpu už tūkstančių kilometrų saulė jau žėrėjo ant kitokių - kubietiškų cigarų galiukų, apnuogindavo Jukatano pusiasalį, tą Lotynų Amerikos Adomo obuolį, o kitas obuolys, niekada nemiegantysis miestas (bene jo venomis cirkuliuoja kava?), lengvai pasitikęs rytą, stumdavo jį gilyn į Jungtines Valstijas, kad trumpam nuramintų dar tebesausą Naujajį Orleaną bei išjungtų gatvių šviesas Čikagoj, tačiau ne šiauriau; už Didžiųjų ežerų, Kanadoj tebetvyrodavo tamsa ir tuomet, kai mūsų aparatuose sucypdavo žinutės, ir netgi tada, kai sulįsdavom viens kitam į glėbį, o po poros žodžių apie rytines vėsas, visi nušalimai pradėdavo nutirpinėti; ir kai suskambėdavom bokalais ar taurėm, tai įvykdavo anaiptol ne iš jaudulio, kad Maskva tuojau nugrims į prieblandą, būdavo whatever happening, in general everything's fine and it will last forever, poliarinės laimės valandos. Tuomet, kai pajuoduodavo pusė Juodosios jūros ir truputį greičiau Taline, nei pas mus vėl nuguldavo klampi tirštuma, mes laipiojom per savo vidinius kalnus, ilgainiui vis tiek a la Sizifas nusirisdami į lėkštus slėnius, įbestakis atviravimas maišydavosi su užverstų kortų paliekamais šešėliais, o nusprendę atvėst ir įšokt į tą tamsos eketę, kas šviesiais tabako dūmais, o kas nebyliai, simbolizuodavom, kad turim naująjį popiežių, kuriuo kartais tapdavo kalbėtojas, kartais - tiesiog dermė su pačiu savimi.

Laukti ilgai netekdavo: šviesos siena pasislinkdavo į kairę nuo Kairo, o dešinysis Kalifornijos gubernatorius galėdavo džiūgauti iš dešinės sulaukęs pastiprinimo. Mūsų mintys drumzdavosi susilaukus vis didesnio ne mažiau drumzlinų kompanionų kiekio, (tik vėliau jie įstojo į partiją ir nebegalėjo dalyvauti drumzlių apeigose; kadangi tai buvo padaryta labiau iš reikalo, būtų visiškai klaidinga sakyti, kad jie pakeitė pažiūras). Tuomet kartais keisdavom vietą; o kartais likdavom, mes turėjom pasirinkimą, ar norim matyti šokius pokius, kaip juos vadinom. Saulė neturėjo. Jos užduotis buvo keliauti toliau, panardinti į tamsą Londoną ir Paryžių, ir nepamatyti visai kitokių šokančiųjų juose. Mūsų vakaras taipogi įsibėgėdavo, kur ir su kuo jis besitęsdavo. Visada turėjom atskaitos tašku vienas kitą, kaip ir saulės judėjimą mažiausiai pastebintys ašigaliai. Šviesa šiuo metu gaudė iš pažiūros tuščius okeano plotus (Samoa salas ir Kiribačius, kurie mūsų dėmesį visada patraukdavo tik užmatyti enciklopedijose ir pan., atsitiktinai, kaip pasiklydę telefono skambučiai) labai palengvėle tykindama į Aliaską, matyt, bijodama tenykščių ieškotojų kirtiklių. Mes galutinai pagaudavom vakaro pagreitį, su kuo, deja, dingdavo dalis ugnelės, paaiškėjus, kur šiandien nusimato paskutinė riba; tačiau tai būdavo pasąmoninga, nes niekada apie gyvenimo cikliškumą ir beviltiškumą negalvoji mažiau, nei pagavęs girtą entuziazmą. Solidarumo jausmą, be abejonės, stiprindavo ir tamsa, jau apėmus visą Euraziją, o tai, jog tolimiausioj sausoj vietoj, Naujojoj Zelandijoj jau šviesu, mum tebūtų sukėlę juoką. Mum kelią rodė saulės šviesą nupiratavęs mėnulis, pageidautina, pilnatis su visa išgraužta , kurio zenitas, tamsai apėmus jau visą Senąjį Pasaulį (leiskite pridėti Afriką), atsidurdavo maždaug Pakistane, turinčiam deja tik pusmėnulį vėliavoj. Tada kildavo geriausi planai, ir užkibdavom ant aštriausių kablių, taip, panašių į tą vėliavinį, ir kai saulė, užmigdžiusi niufaundlendus, atsisukus pradėdavo žadinti Tekančios savęs pačios šalį, mūsų atmintis gradually pradėdavo silpnėti. Šviesulio persiritimas per Japonų jūrą būdavo ženklas troleibusams pas mus baigti darbą, užleidžiant vietą įvairiems naktiniams pakaitalams. Mes gi dažniausiai naudodavom kojas; susikibę gurgždėdavom per sniegą, lėtai, bet palaimingai (tikrai nešaltai, ir nesigilinkim, ar nuo alkoholio ar visgi ne) ir visada visada spėdavom greičiau, nei ji, strimgalviais atidundanti per Sibirą. Ir kai visiškų menkų dulkių pravardžiuojamoji "geltonąja nykštuke" žvilgtelėdavo į mus, dažniausiai pamatydavo jau visiškoj ramybės būsenoj. Drumzlės visada buvo gerai prieš nemigą. Nesistebiu, jei ji pavydėdavo mum tos nežinomų, egzotiškų, magiškų valandų tuo metu, kai jai amžinoji naktinė pamaina, ir bandydavo mum per petį perskaityti žinutės, o kai mes dengdavomės pečiais (ypač kai stengdavosi labai aktyviai), be galo pykdavo, prisimindama tuos pačius pečius ir šiltuoju metų laiku.

Tačiau man milijonus kartų labiau patikdavo tada, kai ji, palikusi mus nakčiai kartu, ryte rasdavo taip pat, alsuojančius ta šiluma, kuria sugebėjom pasirūpinti ir be jos. O dar labiau - kai pavykdavo ją nustebinti atsidūrus kitoj laiko juostoj. Tais momentais ji atrodydavo nebe rūsti amžina dievybė, o tik vieniša voverė, įsipainiojus beprasmiškam rate.

Tad nenoriu, kad ir toji, už aštuonių šviesminučių jaustųsi vieniša. Ir kad šitas tekstas, rašytas slapčiomis nuo jos, atsidurs kieno nors ekrane jai žvelgiant per petį. O tau - kuo šilčiausio oro ir kuo žaliausio šviesoforo tuo metu, kai Sidnėjuje pradės žiebtis, o Čilėje, taip pražilusioje dėl kalnų sniegynų, gesti šviesos.