« nusipuošus | Main | pasaka [ne vien] sau vieną poliarinę naktį »

kam

Slaptažodis kaip visada įsiveda lygiai iš antro karto. Welcome į dar vieną vietą, kur turėta kažkiek potencialo; ir kur, kaip ir visur kitur, tematai horizonte pralenkusiųjų padus, lygiai kaip jie prieš kurį laiką matė taviškius; anksčiau šitokio vaizdo apsilankymas momentaliai sukurdavo tokią jausmų kakofoniją, tokią psichinę įtampą, kad vėliau prisiminęs stebėdavausi, kodėl iš nosies nepuolė čiurkšti kraujas, lempų šviesa nepradėjo trūkinėti, o netoliese esantis vabzdys nenukrito ant grindų.

Aišku, šiuo metu turėčiau rašyti visai ne čia ir ne tai. Dabar, kaip ir twenty-four-seven, turėčiau gyventi savo formalųjį gyvenimą, lyginti kaukių (viena - labai besišypsanti, kita - nulakuotai rimta) raukšles, palaikyti įvaizdį ir grakščiai bei galantiškai išsisukinėti nuo atsakymų apie savo gyvenimą, siekius, ateities planus. Vakare kaip šis, skrebendamas klaviatūrą tyrinėti ne ant rankų it senoviniai akvedukai iššokusias kraujagysles, o apdalinti robotiškom nuorodom gausius puslapius darbui, paskiau dar vienam, trečiam.. Priminti sau, kad ir tokie dalykai, matyt, būtini konspiracijai, o tada užmigti, sapne darsyk susigrumti su savo problemų devyngalviais pavidalais, pralaimėti, laimėti, tai vis tiek tas pats - vienas sunkiausių dienos laikų būna ryte, kai jauti dar nespėjusios priglusti kaukės for relations atstumiančią drėgmę, kai slenki rajonu, kuris ryte kažkodėl siaubingai pilkas, kai bandydamas įsivaizduoti save kaip kažkokią priešybę visam tam, supranti beviltiškumą - mat tavo kelnės tokios pat pilkos; galų gale, kai sėdi į autobusą, (manau, patį panašiausią į metro iš visų, kuriuos turime), ir jauti, kad visa tai galėjo būti kitaip, ir tai vis dar taip arti, pasiekiama ranka; ko gero dauguma važiuojančių tuo pačiu autobusu tai turi; ir būtent dėl šios priežasties toji dauguma baisiausiai persigąstų autobusui virstant ar pro langą įskriejant kulkai.

Tada ateina kitas dienos metas, kai trumpam pradedi tikėti, kad o gal viskas bus gerai, tiesą sakant, kodėl turėtų nebūti; įsivaizduoji šimtą vieną neracionalų scenarijų, kaip per kelias sekundes viskas galėtų atsistatyti. Atrodo, jog viskas, kas vyksta dabar, netrukus bus įstrigę kaip netikra ir niekad nenutikę; pakilsim feniksais ir nuskriesim per dangų, tik jau įgavę tikrą imunitetą pastariesiems nudeginimams.

Paskutiniu metu jau vis sėkmingiau pajėgiu nepasiduoti šitoms iliuzijoms. Iš tiesų, ir rytoj bus dar viena prasukta beprasmybės serija, per dieną dusyk iš lūpos prikruvinsi servetėlę, padalinsi tuos kelis šimtus gramų šypsenų; pasvarstysi, kad nūnai visi tapo flu-natikais, maždaug po minutę neapkęsi tų, kurie savo gražiais gyvenimiškais pavyzdžiais įrodinėja, jog maisto ruošimas taiso nuotaiką, tų, kurie jau įrodė galintys savo vertybes pakeisti pagal poreikius, tų, kurie sukūrė muzikinius playerius, skirtus tvarstyti sielai, užuot atradę būdų, jog ta siela nesirgtų; vakare pasijusi absoliučiai įspeistas į kampą, dėl ko džiaugsies kiekvienu galvos skausmu ir kiekviena galimybe anksti užmigti; kitą rytą pasijusi pravažiavęs dar vieną niekur nevedančio kelio km žymintį kuoliuką.

Tačiau yra viena mintis, kuri veikia kaip paskutinis fail-safe įžeminimas. Nežinau kaip tai suprantamai apibūdinti; šiaip tokių kategorijų nenaudoju. Į galvą šauna istorinis pavyzdys - 1941 m. balandį buvo daugiau negu aišku, kad Europos politinis žemėlapis, toks, koks buvo tuomet, ilgai išlikti negalės. Mano gi mintyse turimu atveju tai būtų susiję su karma: mane jau kurį laiką pagavusi nuojauta, kad dabar apie mane ir kai kuriuos aplinkinius žmones egzistuojantis karminis laukas yra taip šiurkščiai iškreiptas, jog netrukus būtinai įvyks kažkokių didelių įvykių. Karmos atstatymui skirta spyruoklė atšoks itin smarkiai.

Kaip tikra yra ne žinoti, o jausti.