st_

Ne kiekvienas rytas prieš egzaminą prasideda 3 val.
Šiąnakt irgi gavau pasimėgaut ta egzaminų triušio būsena, kai normaliai nuėjęs prieš egzą gult, prabundi 3 ryto ir ką bedarytum, neišeina užmigt. Galvon lenda mintys; kas nesąžiningiausia, mintys visiškai ne apie egzą, egzas px, mokyklinis, totalus formalumas, į kurį (kvaila apokaliptinė nuojauta) nueisi žiovaudamas.

Exactly taip ir nutiko, ryte mintyse malėsi daug ištęstų balsių ir priebalsių (hrrr, kodėėėėėl, etc.), į egzą spėjau atsitiktinumo dėka. Vyko nuosavoj mokykloj, todėl buvo daug smagesnė atmosfera, draugiškos kolionės abiturientai vs vykdytojai. Smagumo pridėjo oro sąlygos: benarstant S. Nėries eilėraštį, kuriame vyrauja skundai dėl skriaudžiančių vėtrų ir viesulų ("Stepės" 1942.I.2, Ufa), už lango apart vėjų, dėjo geras lietus (kai kurių teigimu-kruša). Tox Ufos klimato atkartojimas visai padėjo įsijaust į vargšės poetės vaidmenį.
Po egzo eidami per nušvitųsį miestą sutikom exklasiokę. Žinoma, ėjo kitu šaligatviu, nei mes priėjom nei jin, visas pokalbis buvo kelios šabloniškos frazės bandant perrėkt tarp mūsų riedančias mašinas. Gh, vyresnė už mane lygiai pusantros valandos, bet, atrodo, to 8 klasėj pakako, kad vidurkis būtų 1,5 balo aukštesnis. Susitikimas turbūt buvo paskutinis prašvitimas, vėliau kabake mano visas komunikabilumas bermudiškai atsijungė, stebeilijau pakaitom tai į sieną, tai į veidrodį tolumoj, klasiokas šalia nervingai trynė SMS'us, kuriais žaismingi niekadėjai užbombino jo Mažylio kortelę, kiti šnekėjo apie politiką, futbolą, Euroviziją, žygius, velniškai norėjosi įsiterpti, bet ant liežuvio tarsi buvo cementas. Bandymai identifikuot parkių soursą ir uptime'ą buvo nesėkmingi, tik rijo smegenų swap'ą (nugi mistika, juk ir prakeiktą interpretaciją ėjo gerai rašyt, ir prasilenkiau, su kuo norėjau prasilenkt). Žmogui, nuoširdžiai pasiteiravusiam, kas yr, suburbėjau kažką nuoširdaus, bet mįslingo ("sugedo anti-parkių mechanizmas"). Neviltis apima kažkur viduj suvokus, kad lauke pasakiškai gražu, saulė šviečia, šiandien viskas ėjos pagal planą, bet tau visa tai px, kad pasidarei priešas pats sau, (kaip vakar ultrataikliai pastebėjo žmogus, su kuriuo ilgai nebendravau).
Palydėjęs gerus žmogus, pasidaviau visai nepraktiškai minčiai nueit pasėdėt prie Seimo. Saulė kepino kaip reikiant, per aikštę skubėjo Landsbergis su apsauginiu, palei fontaną krykštavo grupelė mažamečių tautinių mažumų atstovių. Pasiraitojusios kelnes jos žaidė su kamuoliu. Kad nebūtų nuobodu nei joms, nei įvairaus amžiaus vienišiams/poroms/chebroms aplink fontaną, jos garsiai krykštavo tiek netyčia vienai kitą aptaškius, tiek kamuoliui nukritus kur nors toli, tiek šiaip sau, parodyt kieno šaunesnis balsas. Palei kojas pagal Europos Sąjungos pavyzdį bandė sugyvent žvirblis su balandžiu. Mano kojos jiem pasirodė prastas fonas, todėl jiedu oriai nužingsniavo prie vieno senuko kojų. Šis neatrodė patenkintas tokiom mikroglobalizacinėm idėjom, todėl juos nubaidė piktu kojų judesiu. Šį mažojo mūsų pasaulėlio įvykį tuoj užgniaužė kitas: rusaičių ketveriukė neapskaičiavo šlapio kamuolio skridimo trajektorijos, ir šis kuo įžūliausiai nulėkė tiesiai pas vieną seną porą. Nepamenu, ar metusios vardas Nastia, ar Oksana, bet kaltininkė, atrodė, išsyk prisiminė valstybinę kalbą ir mandagumą. Kaip netrukus paaiškėjo, tik valstybinę kalbą. Jos 'atsip..' kažkaip konvertavosi į 'atiduokit', sena pora supyko, ji greit čiupo kamuolį ir pabėgo į fontaną. Konsulo vaidmens ėmėsi kita, ilgaplaukė mergaitė, net dusyk atsiprašiusi už savo draugę ir pasivadinusi visas žaisti toliau nuo žmonių. Nuėjau namo. Parkės tebelydėjo. Priguliau, nespėjau užmigt (nors dienom griežčiausiai draudžiu sau miegot, nes po to atsikeliu nerealiai piktas), skambutis, mama, 'kaip egzas'. Užkalbėjo dantis, padėjau ragelį ir žiūriu, kad parkės baigia išsigaruot. Taip pat netikėtai, kaip ir prisisunkė. Tvarkoj, pusė dienos dar išgelbėta, manęs dar laukia keli dryžiai ant rankų (katė visai gerai įgudo), Šeškinės kalnas, atsitiktinis žmogaus sutikimas autobuse, neveikiantis Winamp'as, ir kreiva siūle suaustas blog'as.
O egzai įpusėjo.

Posted by at 11:23 PM | Permalink | Comments (1)

Nurijau dar vieną dieną.
Visi veiksmai šiandien buvo skirti kovai su atsiparinimu. Ne, egzai čia mažiausiai kuo dėti, yra kitų veiksnių, kurie man kaip kox vėžys ėda gyvenimą pusantrų metų. Ir šlykštu, ir pikta ant savęs daros pagalvojus, jog egzų parkės prieš šitas vidines pasąmonines parkes nublanksta. Skųstis lengva, skųstis gera, skųstis tuščia. Jau kažkada norėjau parašyt, kad kartais visas bendravimas su draugais, kitais gerais žmonėm, etc. yra nexujova veidmainystė, kai apsimeti kaip tau gera, nors tik ką už kampo dingo tavo pragaro projekcija ir tu vos spėjai nutaisyt apgailėtiną šypseną.

Blogis sietinas su mokykla, nes 90% atvejų, kad įasmenintą blogį pamatau joje. Į mokyklą teoriškai galiu nebeit, su manim atsisveikino prieš savaitę; praktiškai jei neisiu, tai vėliau prasčiau išlaikęs egzus gaučiau velnių, kodėl praleidinėjau konsultacijas. Prasčiau išlaikius, bet lankius konsultacijas, jokių velnių negaučiau. Durnas ratas. Vicious Circle. Gerai, kad kartais padeda užsimiršt tokie nekasdieniai įvykiai, kaip šiandieninis atėjimas pas žmogų į darbą ir pamačius žmogų tysant prie durų, ir nematant čia nieko blogo, be jokių parkių (ir dar man iš striukės centus išbarstė, o kaip atlygį vyno bonkę kišo). O va aš ir ant kojų stoviu, bet per nervus vos matau kur eit. Nx, kaip užpiso kentėt, reix pasiklaust ktb kokius įspūdžius paliko Parko 15, ir ar daug matė tokių kaip aš ten. Vėl tas prakeiktas noras būti unikaliu.
Gerai, reik eit miegot, kol tebesitęsia parkių atoslūgis. Jaučiu, kad ir taip čia daug prišnekėjau, balansuodamas ant asmeninių dalykų ribos. Gerai, kad nors iš gerų žmonių pramokau viską įvilkinėt į formules, kaip mūsų premjeras, paklaustas bet kokio klausimo atsako 'viskas vyx pagal šiuo metu galiojančius įstatymus, teisės aktus..', etc. Tą patį galėtų atsakyt, paklaustas apie kokią stojimo į ES peripetiją, ar apie tai, ar pirks šunį.
Atsiprašau už minčių šuolius.
Nuoširdžiai savęs paties
nx,
tfu, st_ .

Posted by at 11:46 PM | Permalink | Comments (3)

Ir tai dar nesibaigė.
Anas rytas prasidėjo santechnikų apsilankymu. Čiuvas, patyręs mano rusų kalbos stok, išsikvietė savo brigadą, kažką tarėsi, vienas brigados žmonių pareiškė supratimą ir tam tikros rūšies solidarumą dėl dalyvavimo pask.skambuty būtinybės, galiausiai visi išsinešdino, pažadėję sugrįžt pirmadienį, palikę man dušą šaltu vandeniu ir minimumą laiko.

Pati šventė irgi ėjos nuosekliai. Tvarkinga apranga, 5-tokų trafaretinė dainelė, atkaklus žvilgsnis per langą auklėtojai dar atkakliau bandant pasakyt tai, kas idealistui turėtų smigt į širdį. Man kažkiek smigo, ir pirmiausia todėl, kad žvilgsnis per langą leido pastebėti juokingą paralelę: kairiajam lange saulės nutviekstas mokyklos kiemas, dešiniajam stroikės. Vedusi penktokė buvo ištikima ir gerutė, tai nervų neteko gadintis kaip nekuriem.
Kelias namo teturėjo atnešt pasiruošimą švęst pilnu pasirengimu (kažkodėl man atrodo netinkama gert su uniforma). Atnešė dėdės request'ą susitvarkyti reikaliuką dėl omnitelio; žinias, kad gert gali tekt vapšė vienam, kadangi kiti kažkur važiuoja, o aš nespėsiu.
Omnitel salone, pasirodo, net 4 popiet žmonių eilė kaip deficitmečiu prie dešros, pats salonas išoriškai užneša į ambasadą, viduje veikia įprastine pradedanti tapti sistema su numeriukais, kurią galime pamatyti kai kuriose vaistinėse ar darbo biržoje. Laiko sąnaudos buvo nemažos, bet viską susitvarkiau; grįžus namo klasioko žinutė dėl susitikimo; jis - žmogus, įvardinamas kaip 'mėgstantis krėsti fintus'. Liko ištikimas tradicijai, nepagailėjo staigmenos, dėl kurios pastabas jam pareikšiu iškart, kai būsiu tinkamos būklės. Trumpam jo atsiprašęs į dienotvarkę įterpiau susitikimą su kitu žmogum, su kuriuo kalbėjom įvairiom Past Tense temom, stebėjom link/nuo Green'ų marširuojančias pankų, gotų, skinų grupes, aiškiai 1 numeriu norinčias alaus, 2 - prisidegt. Grįžau pas klasioką, išlydėjimas, idėja pratęst tūsą pas kitus žmones, kažkaip greit susiorganizuotas plotas. Aš tenorėjau kad mane nors truputį link namų parvežtų, gudrus, įsėdau į mašiną ir galvoju "lydekai paliepus, man panorėjus". Gal kas ir būtų išėję, jei ne skubių prioritetų sąraše pakilęs noras atlikt kažką skubaus, kad ir prie Mindaugo Maximos, vėliau, kad ir išlipus prie bet kurio šviesoforo. Į Lazdynus kelias tolimas, stebėjaus savo ištverme, kai skaičiavau kiekvieną kelio duobę ir kiekvieną prakeiktą posūkį, ieškodamas to išganingojo. Kažkaip išlaikiau, Lazdynų krūmai buvo nuostabūs, nes iki reikiamo aukšto lipt neberizikavau.
Po to savotiškas tūsas. Alus, minkšti baldai, nauji žmonės, diskusijos įvairiais klausimais, kaip kad seriale "Simpsonai" ironizuojamos amerikietiškos vertybės su pavyzdžiais, ar tautinis kontingentas Maskvoje, irgi su pavyzdžiais. Po to ėjimas į naktinę pard., įsitikinau klasioko žodžiais apie lietuvių gausą Lazdynuose (ar tiesiog atsitiktinumas, kad rusiškai kalbančių neužėjom). Peizažą, sudaromą sovietmečiu statyto arklio ir šviečiančio TV bokšto, klasiokas apibūdino kaip 'kosmosą' ir nematau reikalo jo taisyt. Grįžom, viskas judėjo toliau, knabsėjimas, seni geri įgūdžiai naudot ranką vietoj pagalvės; stotelė, proletariškas rytas; 16, prisigrūdęs žmonių (nusprendėm, kad jie visi varo į vieno klasioko 19 gimtadienį). Namie oratorė katė, fotkės iš skambučio, pradėtos siųst dar vakar pusę 7 vakaro, Nightwish, irgi kažkaip atsiradęs čia. Tiek tų sutrauktų įspūdžių, tikiuosi, žadintuvas suveiks ir pažadins 9, kad spėt į mat. modulį, kuris gal vyx, gal ne. Taip pat tikiuosi, kad lovoj bus šilčiau. Nors kiek. Labos.., tfu, labo ryto:)

Posted by at 7:14 AM | Permalink | Comments (3)

Jei nenorit dialogo - še jum monologas.
Aiškiai viena tų dienų, kurią po tam tikro laiko atminsiu su nostalgija. Kai spėja įvykt daug reikšmingo ir nereikšmingo, kas palieka gerą ar viso labo vidutinį įspūdį, svarstai, analizuoji, vėliau užmiegi nebaigęs to, o vėliau laikas "viską padabina auksinėm dulkėm" [nenoriu būt apkaltintas už plagiatą, nes 100% kox nors rašytojas ar grafomanas taip jau yra rašęs], nuo kurių kyla nostalginė-alerginė reakcija. Atrodo, kad gyvenimo dėsniai paremti nykstamaja progresija nes kuo toliau, tuo labiau noris gyvent praeitim, kuri, tada atrodžiusi visiškas šnipštas, dabar atrodo 'seni geri laikai'. Ir šitokia jausena sulaukus 18. Nu cool.

Įdomu, kokia tikimybė, kad lipdamas į truliką, susitrenksi pečiais su žmogum, kuris prieš pusvalandį rašė sms, o tu neatsakei? Kad jis važiuos ta pačia elektrine urna, pasirinks tas pačias duris išlipt, tą pačią stotelę. Va, jau kiek susidaro vietos tikimybių, ką kalbėt apie laiką. Duotų tokį egze - tektų užsičiaupti apie visą savo tikimybių išmanymą.
Šiandien įšoko keista mintis, ir dar pakankamai šviežia, kad pavargusios pilkląstės manytų, jog ji kažko verta. Vis tas žmogiškas noras tikėt, kad esi kažkuo kitoks. Pats savaime priartina tave prie kitų taip mąstančių, šitaip net naikindamas siekiamą originalumą. Vat pažiūrėjau tarsi iš šalies į tušinukus sumestus ant knygų, fotkes, irc lange-userius, atėjusią paklydusią žinutę. Ir mintis formuojasi: ką jie žino, gal aš visai kitoks. Vat gal dar šią pačią minutę pradėsiu visus banint iš kanalų, mobilus skris į sieną, tušinukai irgi, plyšiu, iš manęs iššoks ateivis, konspiraciniais tikslais tūnojęs porą dešimtmečių, o kas toliau, man juk iš esmės px, ar ne? Va, užteko parašyti ir šita mintis jau atrodo nieko verta. Teks ją pasidėt nakčiai, prie tokių minčių - science fiction temų, kaip atominio karo sutiktuvės irc su ping timeout ordom, ar prabudimas iš ryto žinant, kad sekantį sykį nuėjęs miegot-nebepabusi.
Taip, žinau, kad nieko gero neparašiau, jokių išvadų, reiškia 0 balų. Anot matiekos mokytojo, mum, kaip visiškiem beraščiam, neišsisprendžiant reik pasirašyt pvz. x=4 ir tada spręst. Atsakymo teisingo nebus, bet nors lapukas neliks tuščias ir neatrodys taip beviltiškai iš pirmo žvilgsnio.
Dabar pashol. I've got a headache.

Posted by at 10:38 PM | Permalink | Comments (2)

Vietoj to, kad išsispręsčiau mat. kompleksinio kartojimo 27 bilietą, pasirinkau pablog'int.
Nežinau kodėl, bet pastaruoju metu laikausi ant kažkokio aklo optimizmo. Dar 7 dienos ir visi 12 metų puoselėto gyvenimo būdo griaučiai sugrius. Taip reikia. Jie buvo netobuli. Pradžioj jų reikia: be stuburo nepajėgsi stovėt. Bet praėjus tam tikrą ekstremumą jie pradeda spaust, veržt, ribot. Gaila tų, kurie neišvystę saviįtaigos ir nejaučia kad pokyčiai čia pat. Vėl palyginimas: jie dar gyvena varomi senu dyzeliniu kuru, o aš jau mėginu naują, reaktyvinį. Žinau, čia tušti žodžiai, semestrai neišvesti, egzai neišlaikyti ir vapše niekas nežino, gal dar šiandien papulsiu po mašina.

Bet iš esmės laukiu pabaigos. Laukiu su įniršiu: mano entuziazmu nusistebėjo net praeitos kartos abiturientas, sutiktas pakeliui namo. Ne, priežastys ne vien mokslai. Daug žmonių - mokinių ir net mokytojų visai pasiilgsiu. Tik ne atsakomybės, kuri pas mus, sakyčiau, yra paranojiškai dideliais kiekiais sukrauta ant mokinių (apsieisiu be pavyzdžių, kas žino - tas žino). Nuo šito tikiu ištrūksiąs, kaip ir nuo dar vieno dalyko, bet tikrai ne vieta tą minėt.
Gan gaila, kad ateitis tamsi. Nert į vandenį, kur nežinai kas laukia, netraukia. Ir, kaip bebūtų bjauru, nepaklausi nieko, kas ten bus: nei katės, snaudžiančios saulėje, o šešėlyje visad prabundančios tam, kad vėl dislokuotųsi saulėje; nei kelių būtent šiems metams užsipirktų matemat. knygų, kurių spalvingi tik viršeliai; nei 6 nerašančių tušinukų, nei dulkėm nusėto monitoriaus, nei neklotos lovos , įdarytos drabužių krūva, nei bejėgiškai kadaruojančio ausinių laido. Even snarglys, paklūstantis Niutonui, ir tas nežino.
Klaust žmonių?
Nx? Jie visi turi savo gyvenimus.

Posted by at 3:37 PM | Permalink | Comments (8)