Apie skardą
O jei neateitų skardininkas?
Kada nustotum skambčioti?
Apartas ir užakėtas,
Paliktas vienas sau
Kaukolės dėžutėje -
Neperriš, nedovanos.
« June 2003 | Main | August 2003 »
July 29, 2003
Nesąmonės, bet gražu
"Nuo triukšmingų oro uostų ir entuziastingų tranzitinių keleivių bei keliaujančių asketų pereikime prie klajojančių po apleistas vietoves bastūnų. Bastūno figūrą randame Z. Baumano postmodernių gyvenimo strategijų tipologijoje (greta valkatos, turisto ir žaidėjo). Bastūnas pristatomas kaip piligrimo įpėdinis, gyvenantis fantazmų ir ryškių įspūdžių pasaulyje, režisuojantis klipą apie laisvąjį gyvenimą, kuriame pats vaidina pagrindinį vaidmenį. Baumano bastūnas mėgaujasi tipiškais miesto malonumais ir nevengia minios. Tačiau vartodami bastūno sąvoką turime omenyje tipą žmonių, praktikuojančių reguliarias keliones po apleistas vietas. Bastūnus viliojančios vietovės dažniausiai yra miesto pakraštyje ar už miesto: tai gali būti namai, gamyklos, sanatorijos, nebaigtos ir užmestos statybos. Industrinės vietovės laikomos patraukliausiomis. Po tokias vietoves keliaujantys žmonės bando nusakyti savo kelionių žavesį, kalbėdami apie postindustrinę korozijos ir rūdžių estetiką, romantiškus kerus, apokaliptinius įsivaizduojamą atominį karą išgyvenusio vienišo žmogaus jausmus. Galima įtarti, kad apleistų erdvių funkcija analogiška miško ar parko funkcijai tolkinistų žaidimuose – šios vietos yra kaip vaizduotę žadinančios dekoracijos.
Ne visai aišku, kodėl bastūnų klajonės dažnokai pristatomos kaip kiberpankiškas užsiėmimas. Viena vertus, pastarąjį dešimtmetį kiberpankas yra madinga etiketė; artėjama net prie to, kad kiberpankišku gali būti pavadintas bet koks užsiėmimas, turintis asocialumo prieskonį: įprastų ritmų neatitinkantis gyvenimas naktimis, klaidžiojimas po virtualius landšaftus ir bastymasis po apleistas vietas – žodžiu, visa tai, ką daro kiberpanko klasikų Williamo Gibsono ir Bruce’o Sterlingo knygų veikėjai. Gali būti, kad bastymasis po užmirštas vietoves vadinamas kiberpankiška veikla, kaip ir bastymasis tinkle (internete) arba kompiuteriniai žaidimai, kurių veiksmas rutuliojasi apleistose gamyklose ar laboratorijose. Kad ir kokios etiketės būtų klijuojamos, kalbant apie bastymąsi esminis yra pats laiko leidimas neįprastoje erdvėje. Tokio klaidžiojimo tikslas yra pats bastymasis.
Bastūno prototipas galėtų būti brolių Strugackių ir A.Tarkovskio stalkeris – žmogus, periodiškai išeinantis į vadinamąją Zoną: svetimą, nesuprantamą ir pavojingą dėl nenuspėjamų reiškinių. Zona – tai žmonių palikta erdvė. Ją paliko po vadinamojo Apsilankymo (apie jį daug nekalbama, bet iš užuominų aišku, kad netoli miesto buvo apsilankę ateiviai, ir vietovė transformavosi taip, kad joje sunku išgyventi, neturint specifinės intuicijos bei skausmingai per klaidas ir bandymus kaupiamos patirties). Zonoje palikta daugybė neaiškios kilmės ir paskirties daiktų, kuriuos ir medžioja stalkeris. Atrodytų, Strugackių stalkerio motyvacija, kodėl jis eina į Zoną, akivaizdžiai pragmatinė: iš Zonos išnešti daiktai jam leidžia užsidirbti – tačiau ne mažiau akivaizdu ir tai, kad periodiškas perėjimas iš kasdienės erdvės į nekasdienę yra tam tikras gyvenimo būdas. Atsidūręs Zonoje, jis permąsto savo gyvenimą. Apleista, mirtinai pavojinga vieta stalkeriui yra refleksijų poligonas.
Šiuo aspektu galima gretinti Zoną (kurią laikyčiau bastūnų pamėgtų vietovių prototipu) ir vietas, kaip Epikūro sodas, skirtas mąstymo praktikoms. Ir Zona, ir Epikūro sodas yra išskirtinės vietos bendro gyvenimo ritmo atžvilgiu. Abi palankios refleksijai – epikūrininkų požiūriu, mąstymas, kaip išskirtinė veikla, reikalauja nepriklausomybės nuo išorinių ir kūniškų trikdžių. Ir jei žmogus dar nepasiekęs tokios dvasinės laisvės, tai jis vis dar gali patirti sąlyginę ramybę atėjęs į sodą."
J.Lavrinec. "Bastūnai" // "Šiaurės Atėnai", 2003-07-26, nr. 662.
http://www.culture.lt/satenai/?leid_id=662&kas=straipsnis&st_id=1968
July 10, 2003
Teta, vandens!
Cic! Arba atneša savo pilvą,
Arba po ratais - nusikryžiuoja
Papilvės baltos ir saldžios -
Pamaldžios mes čigoniukės.
Teta, vandens!
July 5, 2003
Dovanėlė dovana
"Dovanėlė dovana - / vienas džiaugsmas, ir gana", - taip skamba mano vaikystėj mėgtas eilėraštis. Tiesą sakant, poezijos knyga - universali dovana: ir priešui mušti, ir trobai paremti. Bet ne kiekvieną sunkią knygą tinka dovanoti.
Štai Edgar Lee Masters "Spūn Riverio antologija": pasakiškos eilės, puikus S.Gedos (tiesą sakant, tai - sinonimai) vertimas, tomelis svarus - beveik 300 psl. Tačiau nepaisant maždaug 14 Lt kainos, teplūs minkšti viršeliai ir tradicinis tokių paperback'ų formatas. Oi, kaip aš nekenčiu tų besitepančių viršelių! Net į lentynas tenka statyti, kaip tame anekdote, pagal spalvą. Kitaip net pavadinimo greitai neperskaitysi. Jau daug gražiau atrodo nedažyto kartono - tokias leidžia "Baltos lankos".
Todėl Edgar Lee Masters gula į mano, o ne į artimųjų lentynas, ir tik aš skaitau apie "Teisėją Somersą":
Dovanoti pritinka kitokias knygas: gražias ir savo turiniu, ir forma. O be to, pageidautina, nebrangias - juk ar man, amžinai studentei, švaistyti dešimtines knygoms?!
Ir aišku, kad akį patraukia "Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos" perliukai. Na taip, be siaubingos kokybės, į bloknotus panašių ir tokių pat, byrančiais puslapiais, PK, Rašytojų sąjunga leidžia labai gražias bei nebrangias knygas, kurios metelius-kitus pagulėjusios apatinėje paskutinio stelažo lentynoje (ar kur ten dar knygynai laiko poeziją?), nepraranda savo grožio, bet gerokai atpinga.
Kodėl gi nepadovanojus kam nors Konstantino Kavafio "Dionizo eisenos" (6,72 Lt "Baltų lankų" knygyne)? XX amžiaus graikų poeto-klasiko eilės, išverstos irgi labai gerbiamo lietuvių poeto Vytauto P. Bložės, sudėtos didelėje gražioje knygoje. Juodi skiriamieji puslapiai, iliustracijos, pilnos antikinių motyvų, kurie čia grudasi ir susipina į siurealistinius vaizdus - visa tai nepaprastai dera su tekstais. Pvz., "Vienas iš dievų":
Kita knyga, kurią mielai padovanočiau kokiam geram žmogui, yra Francois Villon "Rinktinė poezija" (7,99 Lt "Baltų lankų" knygyne). Pašėlusio poeto (beje, irgi amžinojo studento) pašėlusias eiles išvertė Sigitas Geda. Ir nors dėl šio vertimo sulaužyta nemažai iečių, bet skaityti vis tiek labai gera. O be to, knyga dvikalbė - šalia yra ir originalai.
Knyga, išleista ant kiek prastesnio šiurkštoko, bet malonaus pirštams ir labai praktiškai gelsvo ;) popieriaus, papuošta aplankalu su ornamentų raizgalyne ir vertėjo prakalba, kur subtiliai užsimenama, kad vagis, valkata ir poetas Vijonas - atgimęs LDK kunigaikštis Vytautas. ;) Ogi gražu būtų, jei prie savo raštų Vytautas pridėtų:
O aš dar pridėsiu, kad visos minėtos knygos turi tam tikrų poteksčių, todėl neperskaičius dovanoti nerekomenduojama. Galit pakliūti į gana pikantiškas situacijas. ;)
July 3, 2003
Erškėčiuotas kelias į poeziją :)
Ech, kaip pavargau. Visą mėnesį prie "Sniego" net neprisiliečiau. Turiu penketą eskizų - reikėtų pabaigt, sudėt...
Gerai buvo vaikystėje - užsiimk kuo nori, laiko - daugiau negu reikia. Tik dar nieko nemokėjau, tai sekiodavau šeimą: "Ką veikt? Ką veikt?". Linksmiau pasidarė, kai skaityt išmokau. O kai rašyt!
Čia maždaug 1984-1985 metais mėginau perrašyt savo mėgstamiausią eilėraštį ;)
