ravena

Ir iš tikrųjų, kas galėtų paneigti, kad negalima misti žirneliais? Turbūt niekas, bet man tokio maisto poreikis pasireiškia tik kartą per mėnesį, ir ačiū dievui, nes turbūt virsčiau vienu dideliu žirniu.

Užtenka jau, kad iš lėto virstu Harriu Poteriu. Jūs klausiate kodėl? Čia toks naujas žaidimas: Paskęsk akademinių žinių vandenyne. Šiame žaidime egzistuoja labai paprasta loginė seka: esi užsiknisęs, daugybė atsiskaitymų ir darbų darbelių bei smegenis naikinanti panika. Tada nusiramini arba priverstiniu būdu esi nuraminamas kolegų, susikaupi ir užsikasi tarp knygų. Tada kaip Harris Poteris naudoji visokius burtažodžius, kad darbai patys pasidarytų. Dažniausiai ši strategija neveikia, o va tada tenka pereiti į kitą lygį: iš naujo užsikasti tarp knygų, tik ši kartą nemiegoti po jomis arba paslapčia nenaršyti pasaulinio žiniatinklio vandenų, o dar blogiau nepezėti su draugais ir ne draugais "skype'u", o imti ir rašyti ir rašyti ir rašyti :) Bet tada priverstiniu būdu esi perkeliamas i kitą lygį: kai jau stogas pareiškia išvykstąs atostogų, pradeda ryškėti tikrieji "Harrėjimo" požymiai, kuriuos esu linkusi šiandien nutylėti. Paminėsiu tik kad sutrinka orientacija, loginis mąstymas, o sveikas protas ima krėsti bjaurius pokštus, už kuriuos normaliomis sąlygomis reikėtų jam gerai įspirti, kad atsikvošėtų.

Kur veda šis žaidimas? na, trumpai:
Aš tuoj pavirsiu į Harrį Poterrį ir nebebūsiu panaši į moterį..
Norint nepasiekti šio lygmens, būtina valgyti žirnelius su majonezu.

Moralas: Valgykite žirnelius tais gyvenimo atvejais, kai protas atsisako bendradarbiauti ir Harrio Poterio sindromas bando jus negrįžtamai nublokšti į akademinių žinių vandenis.

Ir nutinka gi kartais, kad tenka skristi iš "Kauno tarpatutinio orouosto", nors turbūt jį galima pavadinti dviejų iksų Maximos orouostu :D Pamačius tą didingą pastatą ištinka stresas. Atsikvošėjus imi galvoti, kas galėtų nustebinti labiau už tą įstabią konstrukciją.
Lieki sužavėtas.

Ten įdomi sistema, pirma tave patikrina, po to eini i check-in priduoti bagažo ir gauti boarding paso. Patarimas: kai jau esi patikrintas, pasiimi savo bagažą, o antsvorį iš atiduodamo lagamino perkeli į rankinį :) Kaip miela, nereikia mokesčių mokėti, tik bėda, kad rankinis bagažas po to sveria daugiau už tave patį. Na, bet tai ne pats įsimintiniausias faktas. Labiausiai žavi boarding pasas:) Ranka su klaidomis įrašyta pavarė ir nuostabi reklama kitoje pusėje. Nepatikėsit, reklama kažkokios statybų kompanijos. Sakyčiau gera marketingo ir žmogiškųjų išteklių strategija. Juk iš Kauno su Ryanair oro linijomis tik statybininkai ir jų žmonos į Londona skrenda :) Tikiuosi puiki reklama juos sužavės ir jie visi griš dirbti į Lietuvą, o ne lenks nugaras svetur.
Labai žavi ir lietuviškas mentalitetas, nes likus pusvalandžiui iki boardingo pradžios laukimo salėje visaip kaip išsivinguriavus ilgiausia eilė piktų dėdžių ir tetų. Na, jei esi ramus žmogus atsisėdi ir lauki. Tada prasidėjus boardingui įeini už visus greičiau, nes apeini iš šono. Oj, kaip pyksta moterys su dešrų prikrautomis rankinėmis:D Išlipant iš lėktuvo siūlyčiau taip nerizikuoti ir oro laivą palikti paskutiniam, nes buivolų kaimenė taip ir kėsinasi tave sutrypti.
Kantrybė, kaip žinia, svarbus įgūdis, norint išgyventi šiuolaikinėje visuomenėje.

Moralas: naudojant Ryanair oro linijas, būtina pasitarti su gydytoju arba vaistininku.

Tas, kuris Olandijoje sugalvojo, kad semestrą reikia dalinti į du blokus, ką tik iš manęs užsidirbo daug neigiamų karmos taškų. Ir kur matyta, kad per semestrą kankiniesi ne vienos, o dviejų sesijų metu. Bet kokiu atveju stresas ir įtampa milžininška, todėl, kaip mano kolega pasakė, reikia daryti viską, išskyrus tai, ką reikia. Ir žinok dabar žmogus, kas tiesa, o kas melas.
Jeigu jums kada nors prireiks pagalbos rašant Medijos tyrimo projektą, tai turėkit omenyje, kad tai aš jau išmanau. One down, tačiau jei dabar paprašytumėt išanalizuoti konfliktą remiantis įvairiomis sociologinėmis teorijomis, nepykit, nes aš dar tik procese.

P.S. Kai Harrio sindromas jau įveiktas, nesijauskit saugūs, laukia kitas:

Vakar vos nesudužau iš "šefo" gavusi šį nuostabų laišką:

Pataisykit mane, jei klystu, bet logiškai išeina, kad Afrikoj vaikų galima rasti visur, o šiaip visam kitam pasaulyje deficitas ir jau vaikus į raudonąją knygą įrašinėjam, nes randame juos tik specializuotose vietose. Kaip čia taip galėjo nutikti?..
Ką tik prisiminiau vieno esteto sugalvotą idealios valstybės modelį, kur vaikai ir pensininkai po komendanto valandos yra uždaromi narveliuose, o jei jų niekas neatsiima per penkias darbo dienas, jie užmigdomi arba siunčiami į anglies kasyklas.
Sujungus šias dvi teorijas žiūrim, ką turim: Afrikoje klesti angliakasyba.

p.s. Šio įrašo turinys, išskyrus faktus (paveikslėlį) yra išgalvotas ir nebūtinai reprezentuoja mano asmenines nuostatas.

Šiandien jau tokia diena, kai darai viską, išskyrus tai, ką reikia.. Tokia būsena leidžia grįžti prie senokai ramybėje paliktų temų ir širdžiai mielų bei būtinų dalykų.
Mano nevaldomas pasąmonės srautas nuklydo į aukštojo meno klodus (kurių, pasak Adorno, nebelieka šiuolaikinėje visuomenėje, nes "art is becoming a commodity, and there is no high art left any more").
Vis dėl to aukštasis menas yra, tik reikia jį suprasti ir atrasti.
Negaliu nutylėti, kad abstrakcionizmas yra viena mano mylimiausių meno krypčių. Abstarkcionizmas labiausiai žavi galimybe rasti tai, ko ieškai. Menas visuomenei ir individui, kryptis, kuri turi savo žinutę, tačiau net jei ji ir nėra atitinkamai suprantama, visuomet paruošta transformuoti ir virsti individui priimtinu suvokimu ar subjektyvia realybės interpretacija. (Šiuo atveju, nėra kalbama apie sveiko proto, intuicijos ir polėkio neturinčius žmones)
Abstrakcionizmo pradininku laikomas Vasilijus Kandinskis. Savo kūriniuose Kandinskis tyrė spalvos ir linijos emocinio poveikio galimybes, rėmėsi muzika. O muzikos poveikį ir nenuginčijamą reikiamybę jai, mes visi patiriame kasdieniniame gyvenime, todėl muzika ir vaizdas yra neatsiejami vienas nuo kito. Tačiau jei grįžtume prie Kandinskio, žymiausiu jo darbu yra laikomas: "Vaiskus paveikslas". Paveikslas tobulas. Vasilijaus akvareliniai darbai mane kiekvieną kartą verčia nugrimzti gilius į apmąstymus, nes akvarelė yra subtilus būdas išreikšti jausmus ir idėjas, kurių nesinori konkretizuoti ir taplinti į paprastus netašyto medžio rėmus.

Kalbant apie mano mylimą V.Kandinskį, tikrai verta paminėti ir P.Modrianą. Jo paveikslas "Raudonas medis:

ir žinoma : "Žydinti obelis"

Modernizmas ir abstrakcija yra laisvės ir ataskomybės, konkretumo ir iliuzijos samplaika, kuri kiekvieną kartą matoma kitaip, savaip ir nepakartojamai. Apskritai menas yra galimybė kiekvieną kartą gimti iš naujo, surasti, ką nors savito, ir nepamiršti, kad visuomet yra kita gyvenimo pusė, kuri neturi nieko bendra su realybe ir kasdieniniai rūpesčiai, o jei ir turi, tai ta sąsaja yra realiatyvi.
Bet deja, mūsų mokslininkai ir tyrėjai teigia, kad bet koks menas turi dvi praktines puses "reality" ir "representaion". Realybė yra reprezentuojama per atitnkamus simbolius, kurių reikšmės, pasak Fiske, yra iškylančios iš visuomenės ir jos stereotipinių nuostatų. Taigi, jei darytume iš to išvadą, ji būtų: Menas tikrai tampa "industry" dalimi ir jo reikšmės yra atitinkamai komunikuojamos ta kryptimi, kuri naudinga kažkuriam žaidėjui.(Čia nuskambėjo kraštutinis požiūris, kuris ne visai atitnka mano plačias nuostatas, tačiau šiuo metu negaliu sau leisti leistis į platesnius apmąstymus)

Kartais norėtųsi, kad būtų kalbama tiesiog apie emociją, išgyvenimą bei akimirkos džiaugsmą, trapumą ir nieko daugiau..

Šiam vakarui dviejų taurių vyno yra daugiau nei gana.

Šis įrašas skirtas vakarinių pliurpologijos seansų draugui.

Taigi, man tikrai patinka vyrai, kurie sugeba paguosti neguosdami. Turbūt tai viena iš tų savybių, kurios tikrai žavi. Jie nestresuoja, kai tu eini iš proto, tiesiog tave išklauso (suvokdami, kad tai tik emocijų proveržis, kurį moterys karts nuo karto patiria) ir nukreipia tavo mintis kitur. Žinoma, jei esi visiškai nesveiko proto moteris, net ir tokie vyrai jau nebepadės. Kaip žinia, sveiko proto trūkumas jau laikomas patologija.

Bet man dar labiau patinka mini cooper'iai.. ech, noriu tokio žaislo:

Nors gerai pagalvojus, jei reikėtų apsispręsti ar vyras, ar mini cooper'is gerai pagalvočiau. Bet į savo gyvenimo "to do list'ą" jau įrašiau du naujus įrašus:
Pirma. Vyras (nes kitaip tikrai virsiu pasikėlusia arogantiška kale, todėl šitas reikalas prioritetinis)
Antra. Mini cooper'is (nes kai vyras išves iš kantrybės galėsiu nusišypsoti, pasakyti, kad turiu reikalų ir išeiti pas savo mašiniuką, o nervus išlieti važinėjimu vien dėl važinėjimo)

p.s. kai tu sakai: "Palieki mane?" ir žiūri nuskriausto Šrekiško katino akimis, o tau atsako: "Aš grįšiu pažadu. Pažadu", tai nereiškia, kad šiandien, tai reiškia, kadanors :D

Tuo turbūt man ir patinka gyvenimas: niekada nežinai.

Pirmojo suolo mafija - u stop u die.

Kai jautiesi "apsidergęs iki ausų", darbams galo nematyti, aplinkoje keroja nedarbinė ir chaotiška nuotaika, o galvoje gimsta pirmosios panikos ir savigraužos užuomazgos, reikia prisiminti, kad gali būti ir blogiau. Todėl priklausyti pirmojo suolo mafijai yra labai gerai ir netgi patartina, nes visuomet akis į akį susidursi su įsipareigojimais mafijai, būtent duotuoju realybės momentu, nes kiti mafijos nariai apsidergę ne mažiau už tave patį. Šis nuostabus reikškinys, kai šūde esi ne vienas, o esate keliese, verčia stotis ant kojų, nes kiti panikuoja labiau arba į situacija žiūri pozityviau ir realiau už tave. Negali leisti sau prabangos nuvilti mafijos, nes jautiesi įsipareigojęs jiems visais galimais šio žodžio aspektais.

Kai mafija toli, reikia nepamiršti jos pamokų. Būtina kartoti be perstojo "u stop u die", "u stop u die", "u stop u die", "u stop u die"... Tas padeda, nes sukaupęs paskutines jėgas gali padaryti bent jau tiek kiek įmanoma, nes kitaip u die.

Tas desperatiškas instinktas išlikti.

Man visuomet patiko kalnai.
Ne tik dėl gaivaus oro ir nuostabaus vaizdo. Jie man primena gyvenimą visame jo gražume ir visose įmanomose plotmėse. Banalu, bet gyvenimas kopimas į kalną. Įveikus vieną kliūtį, susiduri su kita. Visai nesvarbu, ar tai didžiųjų gyvenimo tikslų ir svajonių siekimas, ar paties paprasčiausio darbo rašymas.

Diamonds are the girls best friend..

Deimantai yra gražūs ir labai sudėtingi gamtos kūriniai. Paradoksalu, bet tai kas gražu ir gamtoje tobula, dažnai gali simbolizuoti visiškai kita to pusę.. Greed..Dėl deimantų ne tik konfliktai kyla, dėl to vyko ir vyksta karai.. Manau, visiems puikiai žinoma Sierra Leonės tragediją.. Liberija..Vadinamųjų bloody diamonds tragediją.. Kol skaitai ir matai tik popieriuje, bandai tai įsivaizduoti, bet pasižiūrėjus vieną kitą autentišką video juostą, suvoki skirtumą tarp rašytinio teksto ir realybės vaizdų..

Aš nekalbėsiu apie žiaurumą ir realybės skonį, tiesiog apkaltinsiu mediją. Ji suvaidina ne paskutinį vaidmenį konfliktui kylant, yra pagrindinė priemonė naudojama neapykantai skatinti ir sukurti, vėliau paskatinti smurto proveržį, jį išlaikyti.. o dar blogiau, vėliau ji panaudojama uždangstyti ne kai kurių šalių ir tarptautinių organizacijų, asmenų klaidas.. panaudojama šokiruojant pasaulio visuomenę..

Kaip lėlė tampoma užvirvučių sako ir rodo tai, ką reikia sakyti.. Blogiausia, kad didžioji pasaulinė avių banda ir tiki fikcija.. O kam vargintis suprasti, kas vyksta, juk lengviau tikėti tuo, kas man sakoma ir rodoma..

Nesakau, kad tame, kas sakoma ir rodoma, nėra tiesos, tik kad ta tiesa parodoma tik tam tikru kampu.. Kartais tie kampai per aštrūs.. O juos užaštrina ne kas kitas, o tie patys homo sapiens..

p.s. 24 hours awake.. stability deprivation..

Gerai būti ciniku iki tam tikros ribos. Kiekvienas iš prigimties esame cinikas, tik vieni labiau, kiti mažiau, bet turbūt niekas negalėtų prilygti gyvenimo cinizmui..